Elenos Krukonytės nuotr.„Sudegsiu tai sudegsiu, bet liepsna bus prasminga“, – taip debiutui profesionalioje teatro scenoje pasirengusi jauna lietuvių režisierė Laura Kutkaitė. Jau birželio viduryje įvyksiančios premjeros „Sirenų tyla“, kuria Nacionalinis dramos teatras žiūrovams atveria Mažąją salę, užkulisiuose lankėsi Agnė Žemaitytė.
– Kas jums yra teatro pasaulio autoritetai? Ar tokių apskritai esama?
– Autoritetai man – tai ne žmonės, bet labiau tam tikri kūriniai. Pavyzdžiui, Lietuvos kontekste teatro kūriniai-autoritetai man atrodo Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ ir Gintaro Varno „Publika“. Manau, kad turėti autoritetą-žmogų labai pavojinga. Apskritai laikytis ko nors įsitvėrus man atrodo pavojinga. Ypač jei vyksta žmogaus-autoriteto griūtis, net nebūtinai kūrybiniu, bet ir socialiniu atžvilgiu.
Amžinas klausimas: ar galima kūrėją atskirti nuo jo kūrinio? Galvoju, kad ne. Pamenu, internete žiūrėjau vieno Jano Fabre’s spektaklio įrašą ir, nors pats spektaklis man patiko ir savo raiška buvo artimas, visą laiką galvojau apie tai, kaip jis buvo kuriamas, t. y. kad prieš aktorius-šokėjus buvo smurtaujama. Tai neleidžia man iki galo mėgautis tuo kūriniu. Ir gerai. Nes tai, kaip spektaklis sukurtas, yra jo dalis.
