Asmeninis archyvasNuo šiol vilniečiai ir miesto svečiai išėję pasivaikščioti po J. Basanavičiaus gatvę į jos pastatus galės pažvelgti nauju žvilgsniu. Tik prieš tai reikėtų pavartyti istorikių Aelitos Ambrulevičiūtės ir Giedrės Polkaitės-Petkevičienės knygą „Vilniaus Didžioji Pohulianka (1795–1940). Kaip kūrėsi naujas miestas“. Agnei Žemaitytei autorės prisipažino turėjusios tikslą pasibelsti į kiekvieno namo duris ir atrakinti bent vieną namo gyventojų istoriją.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
– Savo knygoje atskleidžiate Didžiosios Pohuliankos virsmą iš trakto į miesto arteriją – kokie požymiai buvo svarbiausi nustatant, kad gatvė jau tapo visaverte miesto dalimi?
– Iki XIX a. antros pusės Pohulianka išliko Vilniaus priemiesčiu ir riba tarp miesto ir užmiesčio buvo akivaizdi net vizualiai. Ją brėžė sodybos, sodų ir daržų plotai. Nuo XIX a. pabaigos prasidėjo didžiulės transformacijos ir per kelis dešimtmečius Didžioji Pohulianka įgavo labai panašų vaizdą į tą, kurį matome dabar. Palei visą gatvę buvo statomi erdvūs nuomojami namai, kūrėsi įvairios įstaigos, pirmuose namų aukštuose veikė parduotuvėlės, kirpyklos, cukrainės, įvairūs biurai, vėliau ėmė kursuoti autobusai. Visi šie atributai būdingi šiuolaikiniam miestui.
