Paulina TurauskaitėBirželio 21 ir 22 d. Valstybiniame jaunimo teatre įvyks paskutinė šio sezono premjera – spektaklį Holokausto tema pagal vilniečio žurnalisto Kazimierzo Sakowicziaus knygą „Panerių dienoraštis 1941–1943“ pristatys jaunas teatro režisierius Justinas Vinciūnas. Šįmet, minint 80-ąsias Vilniaus geto likvidavimo metines, vieną pirmųjų savo darbų profesionalioje scenoje pristatantis kūrėjas J. Vinciūnas svarsto apie atmintį ir užmarštį, žmogaus vietą laiko tėkmėje ir apie ribų, skiriančių praeities bei dabarties žmogų, sąlygiškumą. Režisierių kalbino teatro kritikas Andrius Jevsejevas.
– Papasakok, kaip tu, neseniai į trečią dešimtį įkopęs jaunuolis, atradai K. Sakowicziaus „Panerių dienoraštį“ ir kaip dirbi su tekstu, kuris savo forma nėra palanki medžiaga spektaklio dramaturgijai?
– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje gavome kūrybinę užduotį Holokausto tema. Mūsų dėstytojas Gintaras Varnas, kuris šia tema labai domisi ir puikiai ją išmano, atnešė krūvą literatūros, kurią turėjome perskaityti. Aš net suglumau: juk apie Holokaustą sukurta šitiek rimtų spektaklių – kas čia per užduotis? Ir turbūt maištaudamas sugalvojau sukurti satyrą, pašmaikštauti. Nors repetuoti buvo be galo linksma, greitai supratome, kaip tai lengvabūdiška ir neturi nieko bendro su šita sunkia tema.
Tarp tų G. Varno atneštų knygų buvo ir K. Sakowicziaus dienoraščio fragmentai, juos perskaitęs net nutirpau. Ne dėl to, kad supratau ar atjaučiau kiekvieną autoriaus parašytą žodį. Mane tiesiog pribloškė faktas, kad čia užrašyti įvykiai, kuriuos žmogus galėjo matyti pro langą. Surašyti su lengva ironija, rašytojui būdingu stiliumi. Bet tas kraštutinumas mane tarsi prirėmė prie sienos. Supratau, kad turiu mesti tai, ką dariau iki tol, ir prisiliesti prie šitų dienoraščių.
