Pastaraisiais metais Lietuvos knygų leidėjų akiratyje itin dažnai atsiduria Antrojo pasaulinio karo, Holokausto, Lietuvos partizanų kovų ir kitos panašios temos. Akivaizdu, kad skaitytojai jau kurį laiką domėjosi tokio pobūdžio literatūra, tai neabejotinai dabartinių neramių laikų ir karo nuojautos rezultatas. Tačiau tikriausiai yra ir daugiau priežasčių. Kokių? Knygas apie karą kartu su jų autoriais ir leidėjais vartė Agnė Žemaitytė.
Leidyklos „Tyto alba“ vadovės Lolitos Varanavičienės teigimu, leidėjai kartais nelinksmai pajuokauja, kad pasaulinėje literatūroje yra tik trys temos: karas, meilė ir mirtis. Ramaus, sotaus gyvenimo temos – maisto gaminimas ir svorio metimas – pabodo. Karo, Holokausto ir panašios žiaurios temos – skaudžiausios, baisiausios žmonių patirtys situacijoje, kai nustoja galioti tautybė, amžius, pareigos. Tos patirtys visus sulygina, tampa universalios, svarbios ir suprantamos visiems.
„Skaitytojų susidomėjimą Antrojo pasaulinio karo, Holokausto ir panašiomis temomis pastebime jau keletą metų, – kalbėjo L. Varanavičienė. – Ši tendencija, kaip ir daugelis, akivaizdi ir užsienio šalyse – tai tikrais faktais pagrįstos istorijos, knygos, kurių autoriai, prieš imdamiesi rašyti, atlieka kruopščius tyrimus. Tad pastaraisiais metais išleidome nemažai tikrais faktais paremtų, apie Antrojo pasaulinio karo istoriją pasakojančių knygų, pavyzdžiui, „Prarastą žmoną“, Mario Escobaro „Bibliotekininkę iš Sen Malo“, sugrąžinome vieną kertinių romanų apie karą apskritai – Curzio Malaparte „Kaput“ ir „Odą“.
Leidyklos „Tyto alba“ direktorė pastebi, kad ši tendencija susijusi su žmonių noru pažinti, suprasti, kas dėjosi pasaulyje tuo baisiu laiku, kartu atrasti įkvepiančių, šviesių stiprybės ir drąsos pavyzdžių. Svarbu pabrėžti, kaip sako pašnekovė, kad tokios knygos dažnai pasakoja menkai žinomas, bet labai svarbias istorijas, keitusias net karo eigą. Pavyzdžiui, Noelle Salazar romanas „Karo lakūnės“ atskleidžia, kaip moterys lakūnės, kurioms nebuvo galima dalyvauti oro mūšiuose, mokydavo ir karui ruošdavo pilotus vyrus, daug dėmesio sulaukęs M. Escobaro romanas „Aušvico lopšinė“ atveria menkiau žinomą Holokausto pusę – pasakoja apie romų genocidą. Dar vienas pavyzdys – britų žurnalistės Sonios Purnell tarsi detektyvas parašyta dokumentinė knyga apie moterį šnipę „Moteris, pakeitusi Antrojo pasaulinio karo eigą“.
