Meniu
Prenumerata

penktadienis, kovo 29 d.


AFIŠA
Kino programoje „Lokys, liūtas ir šakelė“ – filmai kaip meno kūriniai
Agnė Žemaitytė
Organizatorių archyvo nuotr.
Švedų režisierius R. Östlundas antrąkart pelnė pagrindinį Kanų kino festivalio prizą „Auksinę palmės šakelę“. Pirmąją – už „Kvadratą“, šiemet – už „Liūdesio trikampį“.

Spalio 4–9 d. septyniuose Lietuvos miestuose kino programa „Lokys, liūtas ir šakelė“ parodys 11 filmų. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje ir Alytuje kino gerbėjai galės pamatyti Kanų „Auksinės palmės šakelės“ laimėtoją Rubeno Östlundo „Liūdesio trikampį“, Didžiojo prizo laureatą Luke’o Dhonto „Arti“, geriausio scenarijaus ir geriausios aktorės prizus aktoriams pelniusias juostas, kino meistrų François Ozono, Deniso Côté, UIricho Seidlo, Lavo Diazo naujausius filmus iš Berlynalės ir Venecijos kino festivalių. Kaip iš šimtų garsiausiuose festivaliuose rodomų filmų pavyksta atsirinkti 11 geriausių, Agnei Žemaitytei atskleidžia programos sudarytoja Giedrė Krikščiūnaitė.

– Ar programoje – vien kino filmų peržiūros, ar bus ir kitokių renginių? Gal turėsite įdomių svečių, susitikimų?

– Koncentruojamės į filmus kaip meno kūrinius. Didieji pasaulio kino festivaliai iš tūkstančių jiems siūlomų filmų savo programoms išsirenka apie du šimtus. O mes iš tų šimtų – tik vienuolika. Tokią didelę atranką perėję filmai verti atsidurti dėmesio centre. Kadangi neturime susitikimų ir svečių, vadinamės ne festivaliu, o kino programa.

– Jei iš 11 programos filmų tektų pasirinkti tik vieną, kurį ir kodėl rekomenduotumėte?

– Kanuose žiūrėdama filmą „Kairo sąmokslas“ iki paskutinės scenos negalėjau nuspėti, kaip viskas baigsis. Ne veltui režisierius ir scenarijaus autorius Tarikas Salehas už šį filmą pelnė geriausio scenarijaus prizą. Filmo centre – išskirtiniais gabumais apdovanotas žvejo sūnus. Gavęs stipendiją prestižiniame Kairo Al Azharo universitete, jis pasineria į mokslo ir žinių pasaulį. Netrukus paaiškėja, kad išminties rūmų koridoriai persmelkti veidmainystės, politinių intrigų ir konspiracijų. Vaikinas įveliamas į pavojingą galios žaidimą, kuriame jį kontroliuoja valstybės saugumo agentas. Filmas man imponuoja dėl to, kad aukščiau visko iškelia ne fizinę jėgą, ne valdžią, ne turtus, o žmogaus protą ir žinių siekį.

– Kas dar, be to, kad visos juostos yra svarbių kino festivalių dalyvės ir prizininkės, būdinga šiems 11 filmų?

– Filmus sieja šiuolaikinė kino kalba – gyvename XXI a., ir, manau, svarbu, kad menas, kinas žengtų koja kojon su pasauliu. Nesirenku konjunktūrinių filmų ar tokių, kurie galėtų būti sukurti ir prieš dvidešimt metų. Šiemet programoje išsiskiria juostos, sukurtos Europoje gyvenančių režisierių, kurie gilinasi į savo šaknis ir kuria filmus apie šalis už Europos sienų. Minėtas T. Salehas ar, pavyzdžiui, Ali Abbasi, sukūręs filmą „Šventasis voras“ apie prostitučių žudiką Irane, gyvena Skandinavijoje. Kambodžoje gimęs Davy Chou gyvena Prancūzijoje, o filmą sukūrė apie merginą, ieškančią savo šaknų Pietų Korėjoje.

– Kokių iššūkių patyrėte sudarydami programą ir įsigydami atrinktus filmus? Ar viską, ką norėjote, pavyks pristatyti Lietuvos žiūrovams?

– Stebiu mėgstamus režisierius, daugumos jų filmus rodome ne pirmą kartą, labai iš anksto žinome, ką jie kuria, stengiamės jų nepaleisti. Šiemet taip nutiko su F. Ozonu, kurio paskutinius septynis filmus rodėme Lietuvoje, su belgu L. Dhontu (šiemet rodysime jo „Arti“), minėtais A. Abbassi, T. Salehu. Netgi savotiškai su R. Östlundu ir Maryam Touzani, kurių ankstesnių filmų teises turėjome Latvijoje ir Estijoje.

FESTIVALIO PROGRAMA

BEREKLAMOS:

2022 10 02 06:45
Spausdinti