Apie tikrosios išminties, laimės ir harmonijos paieškas
Nuo „Knygos žmonių kelionės“ 1993 m. prasidėjo Olgos Tokarczuk didysis literatūrinis kelias. Už šį debiutinį romaną ji pelnė ir savo pirmąjį apdovanojimą – Lenkijos knygų leidėjų draugijos premiją. Šiandien įdomu sugrįžti į Nobelio premijos laureatės kūrybos versmes, kurios daugeliu motyvų, temų, idėjų maitino visas vėlesnes rašytojos knygas.
„Knygos žmonių kelionė“ – tai nuostabus pasakojimas apie drąsuolius, kurie XVII a. patraukė ieškoti tikrosios išminties, laimės ir harmonijos. Kalbama, kad kažkur Pirėnuose, kalnuose tarp Prancūzijos ir Ispanijos, egzistuoja Knyga. Joje sudėtos slaptos žinios gali pakeisti pasaulį ar net padėti susigrąžinti jaunystę. Legenda apie Knygą nuo amžių kurstė svajotojų, klajojančių riterių, nutrūktgalvių vaizduotę. Ir štai 1685-aisiais iš Paryžiaus Pirėnų link iškeliauja nepaprasta grupelė: Markizas, besidomintis alchemija, bankininkas ir filantropas de Berlis, Gošas – nebylys vadeliotojas su savo ištikimu geltu šunimi ir sužadėtinio palikta kurtizanė Veronika.
