Moralinis ir dvasinis Pranciškaus testamentas
„Mano gyvenimo knyga pasakoja apie vilties kelią, kurio negaliu įsivaizduoti atskirai nuo savo šeimos, savo žmonių – visos Dievo tautos kelio, – pirmojoje istorijoje popiežiaus autobiografijoje rašo Pranciškus. – Kiekviename puslapyje, kiekviename žingsnyje – sykiu tai knyga ir apie tuos, kurie ėjo drauge su manimi, kurie keliavo prieš mus, seks paskui mus.“
Pasak Pranciškaus, autobiografija nėra asmeninė literatūra, ji veikiau primena mūsų kelionmaišį. O atmintis nėra tik tai, ką prisimename, bet ir tai, kas mus supa. Ji nėra tik apie tai, kas buvo, bet ir apie tai, kas bus. Išsamus autentiškas pasakojimas, rašytas šešerius metus, prasideda pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. Pranciškus atvirai, neaplenkdamas ir savo aistrų, pasakoja apie itališką kilmę ir šeimos emigraciją į Lotynų Ameriką, prisimena vaikystę ir paauglystę, atskleidžia, kaip pajutęs pašaukimą mokėsi kunigystės, atveria visą popiežiavimo laikotarpį iki pat šių dienų.
