Dmitrijus MatvejevasNors koronavirusas griauna likimus ir karjeras, milijonus žmonių vis įkalina tarp keturių sienų, dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesei „Miegantys“ jis dovanoja gyvenimą scenoje. Kai keliskart žlugo planai pjesę pastatyti Rygoje ir Magdeburge, M. Ivaškevičius ne tik nebetikėjo, kad spektaklį kada nors pamatys teatro gerbėjai, bet netgi manė niekada nebekursiąs teatrui. „Miegančių“ pabudimą kartu su M. Ivaškevičiumi stebi Agnė Žemaitytė.
Spektaklio „Miegantys“ premjera Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje įvyks lapkričio 4–7 d. Futuristinė M. Ivaškevičiaus distopija dabartiniais visą pasaulį paveikusio viruso laikais suskamba itin aktualiai.
„Visa kūryba yra savotiška pranašystė“, – įsitikinęs spektaklį režisuojantis teatro meno vadovas Oskaras Koršunovas. Jis sako, kad pjesėje labai ryškiai atsispindi pasaulio skilimas į hiperprogresyvų ir radikaliai konservatyvų, joje yra ir meilės istorija, gero humoro, filosofijos ir daugybė erdvės vizualumui. „Einant teatro keliu, visada galima rasti pačių netikėčiausių sprendimų“, – intriguoja režisierius.
O dar anksčiau, kai prasidėjus pandemijai 2020-ųjų pavasarį visas teatro pasaulis užsidarė karantine, Latvijoje gyvenanti rusų teatro prodiuserė Jevgenija Šermeniova sumanė futuristinį renginių ciklą apie tai, kaip menininkai mato ateitį. Jai kilo idėja surengti „Miegančių“ skaitymus „Zoome“.
