Arvydas Gudas„Šioje scenoje matau prabėgančią „Ten būti čia“ pelytę, kuri man viską ir atnešė, – po „Laukinės anties“ repeticijos Jaunimo teatre Agnei Žemaitytei prisipažino režisierius Oskaras Koršunovas. – „Dėdė Vania“, „Pirosmani, Pirosmani“, „Kvadratas“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“ buvo tie spektakliai, kurių, įsigudrinęs prasmukti į teatrą be bilieto, nepraleisdavau nė vieno. Įsiteigiau, kad virstu nematomu, bet dabar suprantu, kad bilietų tikrintojos matė, jog vaikinukas tiesiog labai nori patekti į teatrą, ir manęs dėl to „nepastebėdavo“.“
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Ši „Laukinės anties“ sceninė versija – tai ne tik Jaunimo teatro sugrįžimas prie jo scenoje ne kartą interpretuotų Henriko Ibseno dramų temų ir filosofijos, bet ir simbolinis O. Koršunovo bandymas dar kartą nerti į puikiai pažįstamą dramaturginę medžiagą, taip pat režisieriaus sugrįžimas į teatrą, kuriame prieš daugiau nei 35 metus namus rado ir jo debiutinis darbas profesionalioje scenoje – spektaklis „Ten būti čia (Paūmėjimai)“.
– Per „Laukinės anties“ repeticiją aktoriams labai gražiai kalbėjote apie publiką. Ką apie ją galvojote prieš 35 metus, kai statėte savo pirmąjį spektaklį „Ten būti čia“?
