Briuselio institucijų kasdienybę romane „Sostinė“ Robertas Menasse piešia šmaikščiai ir ironiškai. Bet pats yra absoliutus vieningos ES šalininkas, didžiausia mūsų dienų rykšte laikantis nacionalizmą. Su rašytoju IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė kalbėjosi apie tapatybę, literatūrą ir Aušvicą.
– Knygos viršelyje esate pristatomas kaip vienas žymiausių šiuolaikinių austrų rašytojų, kuris nemėgsta būti vadinamas austru – renkatės būti vieniečiu ir europiečiu. Kokius matote austro ir vieniečio tapatybių skirtumus?
– Žinoma, aš esu ir austras, turiu tai patvirtinantį pasą. Bet nesuprantu, kas yra austras, jei kalbėsime apie nuostatą, kad vienos tautos piliečių identitetas yra toks pat. Nežinau, koks turėtų būti austriškas identitetas. Nežinau, kodėl su kokiu nors Tirolio gyventoju turėčiau turėti daugiau bendro nei su berlyniečiu, kuris taip pat kalba vokiškai ir gyvena dideliame mieste – visai kaip aš.
Niekada nesupratau paties nacionalinio identiteto koncepcijos. Galiu suvokti nacionalinę idėją, kuri išsiplėtojo po Prancūzijos revoliucijos. Tam tikrų teritorijų žmonės pasirenka turėti bendras teises, bendrą konstituciją, ir tas, kuris tos konstitucijos laikosi, yra tos nacijos narys – tai suprantu. Šitokiu būdu vokietis Heinrichas Heine, išvykęs į Paryžių, galėjo tapti prancūzu, nes pats sakė: „Aš esu prancūzas.“ Bet kultūrinis tautinis identitetas, mano supratimu, apskritai neegzistuoja. Kultūrinis mentalitetas yra regioninis, jis visuomet mažesnis už valstybę. Daug šalių bandė sukurti bendrą kultūrinį identitetą, bet niekam tai nepavyko. Tautinių valstybių taip pat nebėra – pasaulyje pernelyg didelė migracija. Tad kodėl šiandien gyvenantys Hamburge ir Miunchene privalo turėti ką nors bendro? Šių miestų gyventojų mentalitetas visiškai skirtingas, juk kalbame apie protestantiškąją Šiaurės Vokietiją ir katalikiškąją – Pietų.
