Eglės Cimalanskaitės, Nauberto Jasinsko, Dainiaus Putino, Lauros Vansevičienės nuotr.Iš Šiaulių į sostinę studijuoti aktorystės atvykęs Matas Dirginčius tikėjo, kad filmus kuria ir knygas rašo tik „suaugę“ žmonės. „Pamačius, kas vyksta Vilniuje, man „lydėsi kompas“ galvoje, – prisipažįsta jis. – Supratau, kad labai daug galimybių, kurios yra šiame pasaulyje, aš net nesuvokiau.“ Kokios galimybės sostinėje M. Dirginčiui atsivėrė vos per kelerius metus, domėjosi Agnė Žemaitytė.
25-erių aktoriaus biografijoje – kelios dešimtys vaidmenų Valstybinio jaunimo, Panevėžio Juozo Miltinio dramos, Kauno kamerinio, kitų šalies teatrų scenose, kaupiasi patirtis kino aikštelėse, išbandytas iš režisieriaus darbas.
– Kas vienija jūsų kurso draugus, bendraamžius? Egzistuoja „kartos jausmas“ ar kiekvienas esate individualybė?
– Mano geras draugas režisierius Naubertas Jasinskas Šiauliuose statys spektaklį apie Joną Meką. Su juo ir kitais kūrybinės grupės nariais neseniai Biržų rajone lankėme J. Meko gimtuosius Semeniškius. Užsukome ir į Biržų pilį, kur veikia garsaus išeivijos menininko Aido Bareikio paroda. Išėjęs iš pilies pamačiau, kaip iš netoli esančios bažnyčios išeina kokių 85–90 metų senukų pora. Jie labai lėtai ėjo susikabinę už parankių, pasiramsčiuodami lazdelėmis, šnekučiuodamiesi. Man prieš akis iškilo mano kartos po 50–60 metų vizija: tie, kurie kažkokiu mistiniu būdu dar esame gyvi, susikibę už parankių, besišnekučiuodami išeiname iš technoklubo.
