Laura Vansevičienė„Užburtas kalnas“ – trečiasis Krystiano Lupos pastatymas Lietuvos teatre. Visi jie sukurti pagal skirtingų autorių – Thomo Bernhardo, W. G. Sebaldo, Thomo Manno – kūrinius, bet tarpusavy susiję kaip vienos didelės kūrybinės kelionės stotelės. Kelionės, keliančios klausimus apie žmogų esamajame laike bei teatro misiją šiuolaikiniame pasaulyje ir ieškančios atsakymų į juos. Su režisieriumi kalbėjo Audronis Liuga.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
– Iš Th. Manno romano „Užburtas kalnas“ savo scenarijuje išspaudžiate jo esenciją – pamatinius žmogiškus klausimus apie meilę, mirtį, laiką, gyvybę, jaunystę, senatvę, praeitį, ateitį... Ką jums reiškia šis darbas?
– Panirimą į kažką labai žinomą, bet kartu ir, pasirodo, visai naują. Keista, kad iki šiol šio romano nesiėmiau, nors ne kartą apie tai galvojau. Th. Manno „Užburtas kalnas“ – viena tų knygų, kurios siejasi su iniciacija. Iš knygų, kuriančių jaunystę, asmenybę ir pirmiausia pasaulio matymą, bet kartu ir svajonę. Kažkuriuo momentu ši knyga tampa tyrimu, nes Th. Mannas siūlo jaunuoliui, ar apskritai žmogui, norinčiam kažkaip perinstaliuoti save, skaitant prisiliesti prie naujos patirties.
