Septynerius metus verstas ir dabar į knygynų lentynas atkeliaujantis Trečiasis Lietuvos Statutas – brandžiausias ir unikaliausias visų laikų Lietuvos teisės paminklas. Rusėnų kalba parašytas ir netrukus į lenkų bei lotynų kalbas išverstas teisynas su tam tikrais pakeitimais galiojo net 252 metus. Agnei Žemaitytei Statuto vertėjas istorikas Ričardas Jaramičius papasakojo, kodėl šis leidinys sudomins ne tik istorikus ir teisininkus, bet ir bet kurios kitos profesijos skaitytoją.
– Kodėl Statutas buvo verčiamas iš rusėnų, o ne lenkų kalbos? Kuo ypatinga ir sudėtinga rusėnų kalba ir kokių iššūkių ji kėlė Statuto vertėjams?
– Trečiojo Lietuvos Statuto vertimas vyko iš rusėnų kalbos, nes statutai XVI a. būtent ir buvo parengti šia kalba. Vertimo procese labai svarbu turėti artimiausią originalui šaltinį. Žinoma, buvo žiūrima ir į jau anksčiau atliktus Statuto vertimus į kitas kalbas: lenkų, ukrainiečių, rusų. Svarbūs buvo ir Pirmojo Lietuvos Statuto vertimai lietuvių kalba. Taip pat reikia paminėti, kad įvairiuose šaltinių rinkiniuose galima rasti nedidelius Antrojo ir Trečiojo Lietuvos statutų fragmentus, išverstus į lietuvių kalbą.
Kartu su Vilniaus universiteto profesoriumi Jevgenij Machovenko norėjome, kad tekstas išlaikytų XVI a. savitumą, tačiau kartu ir būtų paskaitomas šiandienos žmogui. Žinoma, privalu suprasti, kad verčiant beveik pusės tūkstantmečio senumo šaltinį, parašytą rusėnų kalba, ne viską įmanoma perteikti, tad kartais tenka pritaikyti terminologiją prie šiandienos žodyno.
