ScanpixŠiaurės Korėjos režimui pavyko išsilaikyti, tačiau jo išlikimo strategija, labai priklausanti nuo darbo jėgos išnaudojimo ir represijų, tik dar labiau iškreipė ekonomiką, leidinyje „The Diplomat“ rašo Phenjano ekspertas Chanas Youngas Bangas.
XX a. dešimtajame dešimtmetyje Šiaurės Korėja atsidūrė tarptautinio dėmesio centre, kai žlugus Sovietų Sąjungai ir dėl stichinių nelaimių kilo didelių ekonominių sunkumų bei badas, nuo kurio mirė milijonai žmonių. Šis laikotarpis, vadinamas „Sunkmečio žygiu“, dažnai minimas kaip vienas iš pražūtingiausių įvykių šalies istorijoje.
2024 m. liepą Chano Youngo Bango atliktame interviu su Šiaurės Korėjos perbėgėliais, jie palygino dabartinę ekonominę padėtį su „Sunkmečio žygiu“, pažymėdami: „Šiaurės Korėjos žmonės dabar dūsta.“
Pasak eksperto, taip yra dėl 2017 m. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sankcijų ir 2020 m. dėl COVID-19 pandemijos prasidėjusios savaiminės izoliacijos. Šalis beveik trejiems metams uždarė savo sienas, todėl eksportas sumažėjo daugiau kaip 97 proc. nuo 2,8 mlrd. dolerių 2016 m. iki vos 89 mln. dolerių 2020 m. ir 81 mln. dolerių 2021 m. Dėl sumažėjusio eksporto gerokai sumažėjo vyriausybės pajamos, o užsienio valiutos atsargos laikui bėgant smarkiai sumažėjo.
Tuo pat metu importas sumažėjo nuo 3,7 mlrd. dolerių 2016 m. iki 773 mln. dolerių 2020 m. ir 673 mln. dolerių 2021 m. Sumažėjęs tiek žaliavų, tiek galutinių prekių importas slopino gamybą ir ekonominę veiklą šalyje.
Apskaičiuota, kad 2020 m. užsienio valiutos atsargos sudarė tik 1,7 mlrd. dolerių, o atsižvelgiant į prekybos deficitą po 2020 m., tikėtina, kad jos dar labiau sumažėjo. Dėl to režimas buvo priverstas griebtis kitų priemonių pajamoms gauti.
Be to, Šiaurės Korėja susiduria su nuolatiniu maisto trūkumu, nes negali importuoti trąšų ar įrangos. Korėjos nacionalinio susivienijimo institutas apskaičiavo, kad šaliai kasmet reikia 5,5 mln. tonų grūdų, tačiau 2016-2022 m. Šiaurės Korėja vidutiniškai užaugino 4,6 mln. tonų grūdų – kasmet nuolat trūksta apie 1 mln. tonų.
Taip pat per pastaruosius metus Šiaurės Korėjoje smarkiai krito valiutos kursas: dabar už 1 JAV dolerį mokama 30 000 Šiaurės Korėjos vonų, o 2024 m. balandžio mėn. buvo tik 8 000 vonų, o tai reiškia staigų valiutos vertės sumažėjimą. Tuo pat metu 2024 m. rugsėjo mėn. ryžių kainos šoktelėjo iki naujų aukštumų – dabar Pchenjane 1 kilogramas ryžių kainuoja 6300 vonų, panašios tendencijos stebimos ir kituose regionuose.
Vis dėlto Šiaurės Korėja nesusidūrė su antruoju „Sunkmečio maršu“ ir Kimui pavyko išvengti, regis, neišvengiamo savo vyriausybės žlugimo. Kaip? – klausia ir atsakymą pateikia Chanas Youngas Bangas.
Šiaurės Korėjos ekonomika laikosi ant trijų banginių:
Pirma, režimas reikalauja, kad asmenys mokėtų į „Juseok“ fondą ir Revoliucijos fondą, iš kurių tiesiogiai finansuojama valstybės veikla.
Antra, Šiaurės Korėja reikalauja, kad piliečiai dirbtų nemokamai arba už labai sumažintą darbo užmokestį, todėl darbuotojams labai sunku pragyventi. Darbo jėgos išnaudojimas suintensyvėjo po 2017 m. sankcijų ir ypač po pandemijos, nes režimo ekonominė padėtis pablogėjo. Vienas pavyzdys – neseniai dezertyravęs Šiaurės Korėjos diplomatas Ri Il Gyu, kuris teigė, kad dirbdamas Šiaurės Korėjoje kas mėnesį uždirbo tik 0,30 JAV dolerio. Priversdamas valstybės tarnautojus iš esmės dirbti nemokamai, režimas sutaupo daug lėšų. Tokia darbo jėgos gavybos forma iš esmės veikia kaip paslėptas mokestis ir dar vienas Kimų režimo pajamų šaltinis.
Trečia, darbo jėgos gavyba taip pat vyksta su užsienyje dirbančiais šiaurės korėjiečiais, kurių pajamos 2017-2023 m. sudarė 6,29 mlrd. dolerių, kaip teigiama Nacionalinio saugumo strategijos instituto ataskaitoje. JAV dolerių. 2023 m. užsienyje dirbo apie 100 tūkst. Šiaurės Korėjos darbuotojų, kurie Šiaurės Korėjos režimui atnešė apie 500 mln. dolerių pajamų, teigiama JT ataskaitoje. Šie darbuotojai pasilieka tik dalį savo uždarbio, o didžiąją dalį pasisavina Šiaurės Korėjos vyriausybės agentūros. Šiaurės Korėja ir toliau apeina JT sankcijas, sudarydama darbo užsienyje sutartis su daugiau kaip 40 šalių.
Apskritai, blogėjant Šiaurės Korėjos ekonominei padėčiai, ji tampa vis labiau priklausoma nuo darbo jėgos išnaudojimo, kad gautų lėšų ir išvengtų pernelyg didelio valiutos spausdinimo, galinčio sukelti infliaciją.
Kim Jong Unas taip pat naudojo tuos pačius metodus, kaip ir Kim Jong Ilas, kad išgyventų „Sunkųjį žygį“: įgalina „geranorišką aplaidumą“ rinkos ekonomikos atžvilgiu, dėl ko išplito šešėlinis sektorius, dabar sudarantis 70 proc. visos ekonominės veiklos.
Be to, režimas labai pasikliovė nelegaliomis pajamomis, kad gautų pajamų ir užsienio valiutos. Kriptovaliutų vagystės ir kiti kibernetiniai nusikaltimai, taip pat narkotikų, grynųjų pinigų ir kitų neteisėtų prekių kontrabanda bei prekyba ginklais padėjo režimui apeiti finansinius apribojimus. Tai Šiaurės Korėjai užtikrina itin svarbų pajamų srautą, pirmiausia naudojamą branduolinių ginklų ir balistinių raketų programoms finansuoti.
Kriptovaliuta yra reikšmingas lėšų šaltinis. Remiantis 2024 m. kriptografinių nusikaltimų ataskaita, 2016-2023 m. Šiaurės Korėjos programišiai uždirbo 4,25 mlrd. dolerių, o Nacionalinio saugumo strategijos institutas pateikė didesnius skaičiavimus – iki 13,5 mlrd. dolerių bendros kriptovaliutų vagystės. Griežtai ribojant tiek žmonių, tiek prekių judėjimą, nusikaltimai, susiję su kriptovaliutomis, buvo priemonė toliau neteisėtai užsidirbti net ir ribotoje aplinkoje.
Žiniasklaidos pranešimai pastaraisiais metais rodė, kad režimas, siekdamas išlaikyti savo valdžią nepaisant ekonominių neramumų, vis dažniau naudoja smurtą ir represijas prieš gyventojus. Tai pasireiškė vis karingesne užsienio politika, sukeliančia nuolatinės karinės parengties atmosferą ir vienijančia žmones, palaikančius režimą prieš bendrą tikrą ar įsivaizduojamą priešą. Be to, Kimo režimas pirmenybę teikė kariuomenei ir plėtojo savo branduolinio ginklo programą – tai jam buvo didelis pasiekimas. Galiausiai jis įtvirtina savo valdymą per mažųjų koalicijų sistemą, kai elitui mainais už lojalumą režimui suteikiami pajamų srautai ir kitos privilegijos.
„Šiaurės Korėjos režimui pavyko išsilaikyti po sankcijų ir sau primestos izoliacijos, tačiau jo išlikimo metodai, labai priklausantys nuo darbo jėgos gavybos ir represijų, dar labiau iškreipė ekonomiką. Šiaurės Korėjos ekonominė sistema, kaip ir bet kuri gavybos sistema, trukdo šalies ekonominiam vystymuisi, nes ekonomikos naudą gauna tik keli išrinktieji valdančiosios klasės nariai, o žmonės ja nesidalina. Būtent tai Daronas Acemoglu ir Džeimsas Robinsonas, šių metų Nobelio ekonomikos premijos laureatai, aiškino savo garsiajame veikale „Kodėl tautos žlunga“, – apibendrina Chanas Youngas Bangas.
