Ekrano nuotraukaNetylant Kremliaus grasinimams sunaikinti Berlyną ar Varšuvą, Europa turėtų mąstyti apie savo branduolinį atgrasymą. Tai siūlo ir savus galimus scenarijus pateikia įtakingo Briuselyje Wilfriedo Martenso Europos studijų centro ekspertai.
Antradienį centre buvo pristatytas Adérito Vicente’ės tyrimas „Why Europe Needs a Nuclear Deterrent: A Critical Appraisal“ („Kodėl Europai reikia branduolinės atgrasymo priemonės: kritinis vertinimas“).
Pasak eksperto, iki šiol Europa iš esmės glaudėsi po JAV branduoliniu skėčiu, tačiau dabar tarptautinė aplinka keičiasi. Pirma, artėjant JAV rinkimams ir galimybei, kad Donaldas Trumpas sugrįš į Baltuosius rūmus, kyla klausimų dėl Vašingtono įsipareigojimų Europai. Antra, Rusijos visa apimanti invazija išryškino Europos pažeidžiamumą ir padidino baimes dėl Maskvos branduolinių grasinimų. Trečia, Rusija turi asimetrinį taktinių branduolinių ginklų Europoje pranašumą prieš NATO. Ketvirta, Kinija greitai didina savo branduolinį potencialą ir kartu su Rusija meta iššūkį dabartinei pasaulio tvarkai ir liberaliai demokratijai.
„Ginklų kontrolė yra mirusi“, – vėliau diskusijoje pabrėžė ir Odesos branduolinio ginklo neplatinimo centro vadovė Polina Sinovec bei pridūrė, kad „Putinas visada gerbė tik branduolinę galią. Europa su savo konvenciniais pajėgumais jo negąsdina.“
Ne tai, kad aš noriu, jog Europa taptų branduolinė, klausimas, ar ES nori turėti galios, nes kaip kitaip ją galima pasiekti.
Tyrime teigiama, kad Europos branduolinis atgrasymas suteiktų Europai didesnę savo saugumo kontrolę ir leistų jai pačiai priimti sprendimus, kada ir kaip panaudoti branduolinius ginklus; įtvirtintų Europos strategine autonomiją ir sustiprintų jos derybų galias; sumažintų Europos priklausomybę nuo JAV; sustiprintų branduolinį atgrasymą visame euroatlantiniame regione ir t. t.
„Sakoma, kad ES turi minkštąją – prekybinę, ekonominę – galią, bet nemanau, kad dabar tai labai veikia“, – kalbėjo A. Vicente.
Tiesa, tyrime pateikiami ir argumentai prieš tokią idėją: ES susidurs su didelėmis kliūtimis formuojant nuoseklią branduolinio atgrasymo politiką, nes 27 valstybės narės nesutaria šiuo klausimu. Taip pat ES teks didžiuliai organizaciniai ir technologiniai iššūkiai. Be to, tai pareikalaus didelių finansinių išteklių ir pan.
„Galiausiai, net jei būtų įmanoma įveikti politinius, organizacinius, finansinius ir patikimumo iššūkius, įskaitant daugianacionalės vadovavimo grandinės sukūrimą, laikas yra didelė kliūtis sukurti euroatgrasymą prieš Rusiją“, – sakoma ataskaitoje.
IQVis dėlto joje pateikiami keturi galimi scenarijai ir jų minusai bei pliusai. Pirmasis, Prancūzijos vadovaujamas atgrasymas, Prancūzija yra vienintelė ES narė, turinti branduolinių ginklų, šiuo metu turinti apie 290 veikiančių kovinių galvučių. Antrasis, paneuropietiškas atgrasymas, kai kelios ES ir ne ES valstybės narės bendrai kontroliuotų visos Europos atgrasymo priemonę, į kurią galėtų būti įtrauktos branduolinius ginklus turinčios Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. Trečiasis scenarijus – euroatgrasymas, kai ES valstybės narės kartu plėtoja ir palaiko branduolinį pajėgumą. Pagal jį numatomi du variantai: vienas susijęs su NATO, stiprinant kolektyvinę gynybą – „NATO euroatgrasymas“; kitas – kaip alternatyva NATO, Europai sukuriant nepriklausomą branduolinį arsenalą.
„Aš manau, kad geriausias būdas kurti Europos atgrasymą, tai per „NATO euroatgrasymą“, kuris sukurtų dar vieną apsaugos sluoksnį virš dabar turimo JAV atgrasymo Europoje“, – teigė A. Vicente.
Ketvirtas scenarijus, Vokietijos, kuri turi techninių pajėgumų, leidžiančių per palyginti trumpą laiką sukurti ribotą branduolinį arsenalą, branduolinė programa. Šis variantas, kaip pastebėjo dalis pristatymo dalyvių, kelia daugiausia komplikacijų.
„Vokietijos bomba – nemanau, kad kam nors ji būtų naudinga, įskaitant vokiečius“, – diskusijoje kalbėjo Rafaelis Lossas iš Europos užsienio reikalų tarybos (ECFR). Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad dauguma scenarijų susidurs su ES sprendimų priėmimo, techninės priežiūros ir kitais rimtais iššūkiais.
Dar keli ekspertai Europos branduolinio atgrasymo idėją pavadino absurdiška, nes tam bent pirma reiktų sutarti dėl bendros ES armijos, vadovavimo, o galimas Europos ginklavimasis veda į branduolinę anarchiją.
„Ne tai, kad aš noriu, jog Europa taptų branduolinė, klausimas, ar ES nori turėti galios, nes kaip kitaip ją galima pasiekti“, – į kritiką atsakė A. Vicente.
