PixabayKalbant apie Grenlandiją, kaip matyti iš Kinijos vadovo Xi Jinpingo vadovėlio Afrikai, abipusiškai naudingą susitarimą, kuriuo išvengiama vietos gyventojų supriešinimo, galima sudaryti palyginti lengvai, rašo „Bloomberg“ apžvalgininkas Liamas Denningas.
Išrinktasis prezidentas Donaldas Trumpas antradienį atsisakė atmesti karinio įsikišimo dėl Panamos kanalo ir Grenlandijos galimybę.
„Galiu pasakyti štai ką, jie [Panamos kanalas ir Grenlandija] mums reikalingi dėl ekonominio saugumo, – žurnalistams sakė būsimasis JAV prezidentas. – Nesiruošiu įsipareigoti dėl to (nesiimti karo veiksmų). Gali būti, kad teks ką nors daryti.“
Tačiau, kaip pabrėžia „Bloomberg“ apžvalgininkas, atrodo, kad D. Trumpas pamiršo vieną svarbią nuostatą: kodėl reikia turėti, jei galima pelningiau nuomotis?
Kai 1867 m. JAV nusipirko kelią į Arktį ir iš Rusijos įsigijo Aliaską, jos taip pat svarstė galimybę pretenduoti į Grenlandiją, kuri geografiniu požiūriu yra Šiaurės Amerikos dalis, bet priklauso Danijai. Po Antrojo pasaulinio karo JAV Danijai už Grenlandiją pasiūlė 100 mln. dolerių. Vietoj to Vašingtonas gavo gynybos sutartį, kurios centre buvo Tulės oro bazė, dabar Pitufiko kosminė bazė, šiauriausiai esantis JAV karinis objektas Žemėje, strategiškai svarbus nuo pirmųjų Šaltojo karo metų.
Grenlandija, kuriai 2009 m. suteikta savivaldos teisė, ir toliau yra gyvybiškai svarbi JAV. Maždaug tokio pat dydžio kaip Aliaska ir Teksasas kartu sudėjus, ji yra prie strateginių jūrų kelių, tokių kaip Šiaurės vakarų perėja ir Grenlandijos, Islandijos ir Jungtinės Karalystės tarpeklis, taip pat po Arkties skrydžių (įskaitant raketų) keliais.
Tai taip pat potencialus išteklių lobynas. Grenlandijos ledo skyde, dengiančiame maždaug keturis penktadalius salos, yra 7 proc. pasaulio gėlo vandens. Apskaičiuota, kad neišnaudoti naftos ir dujų ištekliai yra treti pagal dydį Arktyje. Svarbiausia, kad iš 50 naudingųjų iškasenų, kurias JAV įvardijo kaip „itin svarbias“, net 37, remiantis 2023 m. paskelbtu geologiniu tyrimu, Grenlandijoje gali būti randami vidutiniai arba dideli kiekiai. Tarp jų yra pasaulinio lygio retųjų Žemės elementų telkiniai. Jie gyvybiškai svarbūs įvairioms pramonės, energetikos pertvarkos ir karinėms reikmėms, tačiau šiuo metu jų gavyboje dominuoja Kinija.
Todėl D. Trumpo aistros dėl Grenlandijos turi racionalų pagrindą.
Tačiau L. Denningas primena Afriką – geopolitinę areną, kurioje Kinija jau daug metų užrakina kasyklas bei telkinius ir dėl to gerokai piktina JAV. Bet Pekinas iš karto nenupirko nė vienos šalies. Veikiau siūlė pinigus, patirtį ir darbo jėgą ekonominio vystymosi trokštančioms šalims mainais į galimybę naudotis tam tikromis žaliavomis ir įtaką.
Pasak apžvalgininko, Grenlandija – tai ne tik kažkokia tuščia teritorija, iš kurios atsiveria įspūdingi vaizdai ir vyrauja žvarbi temperatūra. Tai ekologiškai jautrūs namai 57 tūkst. žmonių, kurių vyriausybė dar kartą pareiškė, kad jie neparduodami. Norint nusipirkti Grenlandiją, tektų ne tik išrašyti čekį už nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą, bet ir įtikinti jos gyventojus iškeisti seniai puoselėtą siekį siekti didesnės autonomijos nuo Danijos į ištikimybę žvaigždėms ir juostelėms, pabrėžia L. Denningas.
„Kyla keletas klausimų. Ar žmonės, kurie reikalauja „nieko apie mus be mūsų“, sutiktų su kuo nors mažesniu nei valstybingumas? Kaip jie vertintų administraciją, kuri atmeta klimato kaitos grėsmę, nuo kurios Grenlandija yra ypač priklausoma ir kuri, ironiška, visų pirma lemia didėjantį išorės susidomėjimą Arkties ištekliais? Ar JAV imtųsi subsidijuoti teritoriją, kurioje vienam gyventojui tenkančios disponuojamos pajamos sudaro mažiau nei trečdalį Aliaskos pajamų ir yra mažiausios iš visų Arkties regionų, išskyrus Rusiją? O svarbiausia, kodėl apskritai reikėtų stengtis ją turėti?“ – rašo „Bloomberg“ apžvalgininkas.
Jis primena, kad dėl 1951 m. susitarimo, fizinio buvimo ir pirmenybės NATO, JAV jau yra „faktinė Grenlandijos gynėja karinio konflikto atveju“, kaip teigiama pačios teritorijos gynybos politikoje.
Kalbant apie prieigą prie naudingųjų iškasenų, bet kuris kalnakasys žino, kad nusipirkti teises žvalgyti yra tik išlaidų pradžia. Anot L. Denningo, sumokėkite už tai, kad ten iškeltumėte JAV vėliavą, ir jums vis tiek reikės įdėti daug daugiau pinigų, darbuotojų ir infrastruktūros, kad pasiektumėte Grenlandijos išteklius. Nors šių išteklių gali būti daug, juos eksploatuoti yra brangus, pavojingas ir, svarbiausia, daug laiko reikalaujantis dalykas. Ilgos ir atšiaurios žiemos reiškia, kad tai gali užtrukti trejus ar ketverius metus, o tai reiškia, kad daugelį išteklių tiesiog per brangu išgauti. Perspektyviausi retųjų žemių telkiniai glūdi Grenlandijos pietiniame pakraštyje, kuris yra žemiau poliarinio rato, o tai reiškia ilgesnį darbo sezoną.
„Pirkti visą salą vien tam, kad galėtum pretenduoti į šiuos išteklius, būtų tas pats, kas pirkti visą pastatą vien tam, kad galėtum retkarčiais naudotis mansarda“, – rašo „Bloomberg“ apžvalgininkas.
Jis priduria, kad užuot slopinusios Grenlandijos savarankiškus instinktus, JAV gali jais pasinaudoti, kad užsitikrintų tai, ko nori. Mat Grenlandijos svajonės apie nepriklausomybę susiduria su žiauria realybe: Grenlandija susiduria su ribotu gyventojų skaičiumi ir infrastruktūra didžiulėje dykumoje, kapitalo ir kasybos patirties stoka. Be to, Arkties kaimynystė darosi vis pavojingesnė.
Pasak L. Denningo, JAV strateginis interesas, kad ir kaip šiurkščiai D. Trumpas jį reklamuotų, atspindi pagrįstą susirūpinimą dėl Rusijos ir Kinijos įtakos. Šios dvi šalys siekė pasinaudoti suvereniteto spragomis bendrai valdomuose Arkties regionuose, tokiuose kaip Grenlandija, Svalbardas ir Farerų salos, kad įsitvirtintų ar susilpnintų saugumą.
Netgi Kanadai sunkiai sekasi ginti savo didžiulę, iš esmės tuščią ir suverenią Arkties teritoriją, todėl ji būtinai bendradarbiauja su JAV. Danijos pranešimas apie sustiprintas išlaidas gynybai Grenlandijoje po D. Trumpo komentarų vargu ar gali būti sutapimas, kad ir ką sakytų Kopenhaga.
„Be to, kad gintų Grenlandiją, JAV galėtų sustiprinti šios teritorijos siekius padėdamos plėtoti išteklių sektorių, iš kurio gaunamos pajamos padėtų užtikrinti didesnę ekonominę autonomiją. Tai – tiesioginis finansavimas ir ilgalaikės sutartys, skatinančios kasyklų plėtrą, taip pat įmonės ir darbuotojai, turintys didelę patirtį plėtojant Arkties išteklių projektus, kuo Kinija pasigirti negali. Savo ruožtu JAV užsitikrina ilgalaikį žaliavų tiekimą sau, – rūdos perdirbamos šalies naftos perdirbimo gamyklose, – ir kartu pašalina priešininkus, – rašo L. Denningas. – Visa tai būtų galima padaryti mažesnėmis sąnaudomis ir mažesne rizika, tikslingai bendradarbiaujant, o ne raginant perbraižyti žemėlapius. Pastarieji veiksmai gali tik suerzinti Grenlandijos gyventojus, o tai atrodo nenaudinga: sunku eksploatuoti žemę, kai joje gyvenantys žmonės nepritaria.“
