ScanpixPrieš keturis dešimtmečius Iranas iš monarchijos virto Islamo respublika. Kas lėmė režimo pokyčius?
Dėl karo Artimuosiuose Rytuose Iranui vėl atsidūrus dėmesio centre, IQ redakcija kartoja straipnius ir kviečia susipažinti su režimo istorija ir įtaka regione. Pirmą kartą straipsniai publikuoti 2020 m.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
1941 m. šachu tapusio Mohammado Rezos Pahlavi valdymas turėjo užtikrinti strateginę padėtį tarp Rytų ir Vakarų užimančios, gamtos išteklių turtingos šalies stabilumą, savarankiškumą ir modernizaciją. Tačiau jau po dešimtmečio jis buvo siejamas su korupcija, kaltinamas nesiskaitymu su politiniais oponentais. Vietos gyventojams nerimą kėlė jo priklausomybė nuo partnerių užsienyje, bejėgiškumas sprendžiant šalies ūkio problemas ir abejingumas šalį kaustančiai socialinei nelygybei.
„Tai, kad monarchija Irane buvo sukurta britų ir jų palaikoma, buvo jos Achilo kulnas“, – naujienų agentūrai „Al Jazeera“ yra sakęs Niujorko miesto universiteto Barucho koledžo (JAV) istorijos profesorius Ervandas Abrahamianas. Itin didelį priešiškumą monarcho valdymui demonstravo įtakinga Irano musulmonų šiitų dvasininkų – mulų – bendruomenė. Ją pykdė ne tik ekstravagantiškas šacho gyvenimo būdas.
Nepamatuoti padariniai
1963 m. šalyje prasidėjo Baltoji revoliucija – šacho inicijuotos pertvarkos, turėjusios paspartinti valstybės industrializaciją ir įtvirtini monarcho valdymą. M. Reza Pahlavi užsibrėžė atsikratyti feodalizmo: iš stambių žemvaldžių išpirkęs nuosavybę už 30 proc. mažesnę nei rinkos kainą, ją pardavė bežemiams. Tai leido iš priespaudos išlaisvinti beveik 40 proc. Irano populiacijos.
Monarchas sudarė sąlygas privatizuoti vyriausybės valdomas pramonės įmones, įgalino pelno pasidalijimo schemas ir taip sukūrė visiškai naują darbininkų klasę, plėtė šalies transporto ir socialinių paslaugų infrastruktūrą. Visiems prieinamas tapo pradinis išsilavinimas, buvo sukurta speciali institucija visuomenės raštingumui didinti, dalyvauti šalies parlamento rinkimuose leista ne tik moterims, bet ir kitų religijų atstovams.
Nusilpninęs turtingus žemvaldžius, šachas siekė daugiau paramos sulaukti iš augančios vidurinės klasės ir, kai kurių istorikų teigimu, apsisaugoti nuo darbininkų revoliucijos grėsmės. Šios pertvarkos Iraną vertė modernia, kapitalistine valstybe, tačiau ne visi lūkesčiai išsipildė. Naujai besikuriančios visuomenės grupės kėlė dar neregėtus socialinius iššūkius, savarankiškai išgyventi negalintys valstiečiai kraustėsi į miestus ir paliko ne tik tuščius kaimus, bet ir ilgus metus puoselėtas tradicijas.
Aršiausiu šacho kritiku tapo vienas mulų, tuomet į septintą gyvenimo dešimtį įkopęs Ruhollah Khomeini. Jis ne tik nepritarė M. Rezos Pahlavi siūlomoms reformoms, bet ir ragino tikinčiųjų bendruomenę sukilti. Vadindamas šachą apgailėtinu žmogumi, parduodančiu valstybę užsienio jėgoms (1964 m. šachas paskelbė imunitetą Irane dislokuotoms amerikiečių pajėgoms), R. Khomeini žadėjo dieną, kai visuomenė už jo išvykimą iš šalies padėkos.
Kasečių revoliucija
1977 m. šalies ekonomikos burbulas sprogo – šacho vykdomos reformos kainavo brangiau, nei buvo gauta pajamų iš naftos produkcijos. Kaip pabrėžė Stanfordo universiteto (JAV) Irano studijų profesorius Abbas Milani, M. Reza Pahlavi sukūrė vidurinę klasę, bet nesugebėjo atliepti jos lūkesčių. Šacho inicijuotos reformos atsisuko prieš jį patį. Kaimo gyventojų minios toliau plaukė į miestus, kilo butų kainos, vis daugiau nerimo opozicijai kėlė korupcija uždarame politinio elito rate. O laisvesnė, labiau išsilavinusi visuomenė telkėsi diskusijai dėl islamo kultūros, švietimo, tradicijų, šalies praeities ir istorijos.
Itin didelis vaidmuo teko tuo metu tremtyje Irake, Turkijoje ir Prancūzijoje gyvenusiam R. Khomeini. Šalyje likę dvasininkai visuomenės buvo matomi kaip linkę į kompromisus su valdžia, o užsienyje gyvenantis ir režimo jokiomis kitomis priemonėmis netildomas ajatola tapo monarchijos opozicijos simboliu. Jo idėjos, tiesa, paprastai perduodamos telefonu, įrašytos į magnetofono kasetes, tarp Irano maldininkų plito kaip užkratas, šios buvo dalijamos per pamaldas, paskaitas ir viešus renginius. Jose skleidžiama antivakarietiška, antiimperialistinė, antimonarchinė religinė propaganda, Vilniaus universiteto Iranistikos ir islamo studijų lektoriaus Algimanto Litvino teigimu, padarė itin didelę įtaką visuomenei, kurios didžiąją dalį vis dar sudarė neraštingi kaimo vietovių gyventojai.
Po to, kai dienraštyje „Ettela’at“ pasirodė R. Khomeini britų šnipu vadinantis straipsnis, sukilo islamo šiitų dvasininkų šventu laikomo Komo miesto studentai. Protestus žiauriai numalšino Irano saugumo tarnyba SAVAK – 70 žmonių žuvo, 500 buvo sužeista. 40 dienų gedėję, demonstracijas tikintieji atnaujino kone visuose šalies miestuose. Visuomenės pasipiktinimo nustebintas šachas ėmėsi veiksmų: pažadėjo daugiau demokratijos, mažiau korupcijos ir pradėjo iš postų šalinti pareigūnus, kurie, manė, buvo atsakingi už neramumus.
Jie atsinaujino 1978 m. rugpjūtį, kai kartu su 422 žmonėmis buvo susprogdintas kino teatras „Cinema Rex“. Reikalaudami šacho atsakomybės į gatves išėjo tūkstančiai žmonių. M. Reza Pahlavi dėl to kaltino islamo kovotojus. Net šalyje įvesta karo padėtis nesustabdė visuomenės protestų. 1978 m. rugsėjo 8 d. Teherano gatves, E. Abrahamiano žodžiais, užliejo kraujo jūra, nusidriekusi tarp šacho ir žmonių. Juoduoju penktadieniu pramintą dieną, įvairiais skaičiavimais, galėjo žūti nuo 88 (valdžios teigimu) iki 15 tūkst. (opozicijos ir Vakarų žiniasklaidos duomenimis) protestuotojų. Siekti kompromiso tarp režimo ir visuomenės jau nebebuvo prasmės. Skaičiuojama, kad iki metų galo vykusiuose protestuose dalyvavo dešimtadalis Irano gyventojų.
Irano gatvėse degė šacho portretai, kone visos visuomenės grupės į jį žvelgė nepalankiai, M. Reza Pahlavi jautėsi sužlugdytas. Daugiau kaip 2 tūkst. metų gyvavusi Persijos imperija nyko akyse. Ministro pirmininko Shapouro Bakhtiaro rankose palikęs susiskaldžiusią, tačiau triumfuojančią šalį, šachas iš sostinės išvyko be bilieto atgal.
Vieni iš daugelio
1979 m. Teherano oro uoste nusileido bendrovės „Air France“ lėktuvas. Iš jo išlipęs R. Khomeini pareiškė valstybės valdymą perimantis į savo rankas. Buvusio režimo pareigūnai buvo nužudyti, saugumo tarnybos išformuotos, iš kalėjimų paleisti politiniai kaliniai. Tačiau kai kurie žmonės manė, kad revoliucija prarado kryptį. Tikėjęsi atvirų ir teisingų teismų, jų žmonės nesulaukė. Revoliuciją rėmę kairieji ir liberalai vertindami R. Khomeini suklydo. Tikėtasi, kad jis pasitrauks į šventąjį Komo miestą ir valdžią užleis kitiems. Ten jis nuvyko, bet tik trumpam. 1979 m. kovo pabaigoje surengtame referendume 92 proc. šalies piliečių pasisakė už Islamo respublikos sukūrimą.
Revoliuciją rėmę kairieji ir liberalai, vertindami R. Khomeini, suklydo. Tikėtasi, kad jis pasitrauks į šventąjį Komo miestą ir valdžią užleis kitiems.
Šiandien daugeliui iraniečių mulų palaikoma valdžia toli gražu neprimena to, ko jie tikėjosi aštuntojo dešimtmečio pabaigoje išėję į gatves. Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Egdūno Račiaus teigimu, reikėtų suvokti skirtumą tarp Irane kilusio plataus masto nepasitenkinimo monarcho valdymu, apėmusio daugybę visuomenės socialinių sluoksnių, ir į valdžią atėjusio režimo. „Revoliucija buvo plati, ji apėmė įvairias politines jėgas nuo itin kairuoliškų iki itin radikalių, religinių“, – sakė pašnekovas. O valdžioje įsitvirtino labai konkreti dvasininkų grupė, kurios misija tapo Irano, taip pat regiono ir galiausiai pasaulio islamizacija. „Tai buvo tik viena su šachu kovojusių revoliucionierių dalis, todėl nereikėtų jos tapatinti su visa revoliucija“, – pabrėžė E. Račius.
Su kitomis idėjomis ir jų šalininkais buvo greitai susidorota, pirmiausia su kairiaisiais, vėliau ir su likusia opozicija. Jų turėtos šalies vizijos – laisvesnės, liberalesnės, demokratiškesnės, su daugiau politinių ir pilietinių teisių – greitai neliko. Tačiau gedėti buvusios valdžios ar džiaugtis ir didžiuotis nauju režimu laiko nebuvo. Kalbas apie platesnę piliečių demokratiją, pagarbą žmogaus teisėms tildė ne tik greitai valdžioje įsigalėję aukštieji islamo šiitų dvasininkai, bet ir netrukus įsiplieskęs karas su kaimynu Iraku.
-----
Žymūs iraniečių kilmės žmonės
Dara Khosrowshahi
Pavėžėjimo paslaugų bendrovės „Uber“ vykdomasis direktorius 1969 m. gimė Irane. Pasiturinti jo šeima – tėvas vadovavo farmacijos, chemijos, maisto pramonės ir prekybos konglomeratui – 1979 m. paliko gimtąją šalį ir persikėlė gyventi į Prancūziją, vėliau išvyko į JAV. Baigęs biotechnologijų studijas, D. Khosrowshahi dirbo investicijų analitiku, vėliau vadovavo televizijos ir interneto bendrovei IAC. 2005 m. tapo internetinės kelionių agentūros „Expedia“ vadovu. 2016 m. jis pripažintas geriausiai apmokamu vadovu JAV. 2017 m. ėmėsi vadovauti bendrovei „Uber“.
Shirin Ebadi
1947 m. Irane gimusi teisininkė Sh. Ebadi – pirmoji šios šalies ir pirmoji musulmonė moteris, apdovanota Nobelio taikos premija. Baigusi teisės studijas Teherano universitete, 1975 m. Sh. Ebadi tapo pirmąja teisėja moterimi šalyje, vėliau pirmąja Irano sostinės teismo pirmininke. Šalyje kilus revoliucijai, ji buvo priversta atsisakyti savo pareigų, teisės praktika jai užsiimti neleista iki pat 1993 m. Pasaulyje ji išgarsėjo dėl ryžto atstovauti tiems, kuriuos paribyje laikė ne tik Irano režimas. Itin daug pastangų Sh. Ebadi dėjo gindama vaikų ir moterų teises. 2003 m. jai suteikta Nobelio taikos premija. 2009 m. Sh. Ebadi persikėlė gyventi į Didžiąją Britaniją, jos premiją, teigiama, konfiskavo Irano valdžia.
Christiane Amanpour
Musulmono iš Irano ir katalikės iš Didžiosios Britanijos šeimoje gimusi Ch. Amanpour, sulaukusi dvylikos, iš Irano buvo išsiųsta į motinos tėvynę. Baigusi mokyklą būsima žurnalistė persikėlė į JAV ir 1983 m. įsidarbino televizijos kanale CNN. Reportažus jai teko rengti ne tik iš komunizmo žlugimą išgyvenančių Rytų Europos valstybių, bet ir į karą su Iraku įsitraukusio Irano, kaip reporterė ji dalyvavo Persijos įlankos kare, stebėjo neramumus Afganistane, Ruandoje, Saudo Arabijoje, Irako diktatoriaus Saddamo Husseino teismą.
Po 2001 m. rugsėjo 11-osios ji buvo pirmoji užsienio žurnalistė, ėmusi interviu iš britų premjero Tony Blairo, Prancūzijos prezidento Jacques’o Chiraco, Pakistano prezidento Pervezo Musharrafo. Šiuo metu ji eina CNN vyriausiojo užsienio korespondento pareigas, veda pokalbių su viso pasaulio lyderiais laidą „Amanpour“. Žurnalas „Forbes“ Ch. Amanpour yra įvardijęs kaip vieną iš 100 įtakingiausių pasaulio moterų.
Omidas Kordestani
1963 m. Teherane gimęs ir užaugęs O. Kordestani į JAV persikėlė dar paauglystėje. San Chozės valstybiniame universitete (JAV) įgijęs elektros inžinieriaus, o vėliau Stanfordo universitete ir verslo administravimo specialybes, kurį laiką dirbo informacinių technologijų bendrovėje „Hewlett Packard“. 1999–2015 m. dirbo „Google“, buvo atsakingas už rinkodarą ir pardavimus, vėliau ėjo gamybos direktoriaus pareigas. 2013–2014 m. vadovavo „Vodafone“, 2015 m. tapo „Twitter“ valdybos pirmininku.
Shohreh Aghdashloo
Shohreh Vaziri-Tabar vardu Teherane gimusi viena žymiausių Irano aktorių karjerą pradėjo prieš savo šeimos valią. Devyniolikos ištekėjo už 31-ų tapytojo Aydino Aghdashloo, netrukus ėmė vaidinti Irano teatre ir kine. Gimtąją šalį moteris paliko siaučiant 1979 m. revoliucijai. Didžiojoje Britanijoje ji apsigynė tarptautinių santykių bakalaurą, tačiau aktorės karjerą tęsė Los Andžele (JAV). Kritikų ir žiūrovų pripažinimą pelnė suvaidinusi filme „Namas iš smėlio ir rūko“ (2003 m.), kaip geriausia antraplanė aktorė buvo nominuota „Oskarams“. Pastaruoju metu antraplanius vaidmenis atlieka ne tik kine, bet ir televizijos serialuose.
Arashas Ferdowsi
34-erių vienas iš dokumentų saugojimo paslaugas teikiančios bendrovės „Dropbox“ įkūrėjų A. Ferdowsi gimė JAV, imigrantų iš Irano šeimoje. Jis taip ir nebaigė elektros inžinerijos ir kompiuterių mokslų studijų Masačusetso universitete (JAV) – nutarė visą dėmesį sutelkti į naujai gimstantį verslo planą. 2004 m. su kolega Drew Houstonu pasauliui pristatė „Dropbox“ – paslaugą, vėliau įvertintą kaip vieną patogiausių ir technologiškai pažangiausių sistemų. Šiuo metu bendrovėje dirba 2323 žmonės, paslauga naudojasi kone 500 mln. vartotojų. Iki 2016 m. A. Ferdowsi ėjo vyriausiojo gamybos direktoriaus pareigas, jo turtas 2018 m. buvo vertinamas 1,1 mlrd. JAV dolerių.
Andre Agassi
1970 m. JAV boksininko iraniečio Emmanuelo (Mike’o) Agassi šeimoje gimęs A. Agassi profesionalaus tenisininko karjerą pradėjo itin anksti. Vos šešiolikos metų jis tapo 91-ąja pasaulio rakete. Pirmą vietą reitinge užsitikrino 1995 m., 1996-aisiais laimėjo olimpines žaidynes. Vėliau jo karjera suklibėjo – po skaudžios riešo traumos A. Agassi įniko į narkotines medžiagas. Tačiau 1999 m. jis tapo penktuoju pasaulyje tenisininku, laimėjusiu visus keturis Didžiojo kirčio turnyrus, kiti ketveri metai laikyti sėkmingiausiais jo karjeroje.
Ali Daei
1969 m. Irane gimęs ir užaugęs A. Daei yra pirmasis futbolo žaidėjas iš Azijos žemyno, kartu su Vokietijos Miuncheno „Bayern“ komanda pasirodęs UEFA Čempionų lygos rungtynėse. Šalies futbolo komandoje A. Daei žaidė nuo 1993 m., buvo jos kapitonas. 1999 m. paskelbtas Azijos metų futbolininku, 2004-aisiais pripažintas rezultatyviausiu tarptautinių rungtynių žaidėju (pelnė 14 įvarčių). 2007 m. gegužės pabaigoje paskelbė baigiantis profesionalo karjerą. 2008–2009 m. treniravo Irano rinktinę.
Pierre’as Moradas Omidyaras
Imigrantų iš Irano šeimoje gimęs P. M. Omidyaras milijardieriumi tapo vos 31-ų. Internetinės prekybos milžine vėliau tapusią bendrovę „eBay“ įkūręs jis buvo prieš trejus metus. 2002 m. P. M. Omidyaras įsigijo internetinių pervedimų bendrovę „PayPal“. Šiuo metu joje dirba daugiau nei 14 tūkst. žmonių, jos metinis pelnas siekia 2,5 mlrd. JAV dolerių. 2010 m. P. M. Omidyaras įkūrė internetinį tiriamosios žurnalistikos portalą „Honululu Civil Beat“, 2018 m. pristatė tarptautinę filantropijos organizaciją „Luminate“. Nuo 2004 m. P. M. Omidyaras su žmona suteikė 992 mln. JAV dolerių paramos nevyriausybinėms organizacijoms, siekiančioms ekonominių, politinių ir socialinių pokyčių.
Goli Ameri
Iš Irano kilusi būsima verslininkė ir diplomatė G. Amari gimtąją šalį paliko 1974 m. Baigusi studijas Stanfordo universitete (JAV) ir Paryžiaus Sorbonos universitete (Prancūzija), įkūrė mobiliųjų technologijų įmonę „StartitUp“, vėliau telekomunikacijų bendrovę „eTinium“. 2004 m. dalyvavo JAV Kongreso rinkimuose, nesėkmę juose atpirko tuomečio prezidento George’o Busho sprendimas ją skirti JAV delegacijos Jungtinėse Tautose vadove. 2007 m. dirbo su valstybės sekretoriumi švietimo ir kultūros reikalams, 2010 m. tapo Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo pusmėnulio draugijų asociacijos humanitarinių vertybių ir diplomatijos sekretore. Tuo metu į įstoriją ji įėjo kaip aukščiausias valstybines pareigas einanti iraniečių tautybės moteris.
