Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, liepos 25 d.


RUSIJA
J. F. Tefftas: V. Putinas ir jo aplinka yra paskutinė sovietinė karta
Liepa Žeromskaitė

Buvęs JAV ambasadorius Vilniuje, Kyjive ir Maskvoje, dabar tyrimų organizacijos „RAND Corporation“ vyresnysis mokslo darbuotojas Johnas F. Tefftas IQ apžvalgininkei Liepai Žeromskaitei teigė, kad užtikrintai pasakyti, kas laukia Rusijos, negali niekas

Buvote ambasadoriumi ir Rusijoje, ir Ukrainoje. Nuo Sovietų Sąjungos griūties praėjo jau daugiau nei 30 metų. Kokius galite įžvelgti pagrindinius šalių visuomenių, kultūros skirtumus?

– Pirmiausia galėčiau pasakyti, kad net ir prieš tapdamas ambasadoriumi dirbau su įvairiais Rusijos ir Ukrainos klausimais. Prie Sovietų biuro prisijungiau 1983-iaisiais, ten dirbau savaitę, iki kol SSRS numušė Pietų Korėjos oro linijų bendrovės skrydžio 007 orlaivį, kai žuvo 269 žmonės. Tada 1989–1992 m. dirbau Sovietų biuro direktoriaus pavaduotoju, per tą laikotarpį biuras nustojo būti Sovietų. Po SSRS griūties dirbau ir Rusijoje, ir Ukrainoje, tai buvo periodas, kai atkūrėme ir sukūrėme iš naujo santykius su nepriklausoma Ukraina. Dalyvavau kuriant įstatymus tiek išeinant iš Sovietų Sąjungos, tiek ir pradedant nepriklausomybės metus.

Man buvo aišku, kad pradžioje abi šalys – ir Rusija, ir Ukraina – norėjo būti Europos dalimi su ekonomine, politine, demokratine sistema. Tai Borisas Jelcinas, Leonidas Kravčiukas ir su jais dirbę žmonės. Bet, kaip jau žinome, kai B. Jelcinas paliko postą ir jį perėmė Vladimiras Putinas, Rusijoje prasidėjo demokratijos erozija. Nuo pat pradžių žinojome, kad Ukraina yra nepriklausoma valstybė, bet nesu tikras, ar daug rusų ekspertų, politikų norėjo tai suprasti. V. Putinas ir jo režimas netiki, kad Ukraina yra nepriklausoma šalis, tad tai tam tikru atžvilgiu yra ir egzistencinė krizė. Dabar vykstantis karas labai liūdina. Norisi tikėti, kad abi šalys galėtų rasti būdų bendradarbiauti, bet prezidentas V. Putinas neplanuoja to daryti.

IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.

– Ar yra kokia nors galimybė, kad V. Putino režimą galėtų išjudinti pati rusų visuomenė?

– Rusijoje nebuvau jau ilgą laiką, bet tai yra labai griežtas, ribojantis režimas, ypač nuo karo pradžios. Kurdamas tokį režimą V. Putinas labai rėmėsi KGB apsauga, tinklo ryšiais šalyje ir iki karui prasidedant, bet ypač dabar bet kokiam pasipriešinimui, nepritarimui nėra jokios tolerancijos. Tai labai sudėtinga situacija.

Tuomet bet kokie pokyčiai gali ateiti tik iš režimo vidaus?

– Nežinau, nenorėčiau taip sakyti, nes niekas to nežino. Šįryt dalyvavau šios konferencijos diskusijoje (interviu vyko per tarptautinę L. Donskio konferenciją, diskusijoje dalyvavo suomių diplomatas Hannu Himanenas, Nyderlandų diplomatas Hansas Wesselingas, Jungtinės Karalystės diplomatas seras Andrew Woodas ir J. F. Tefftas – IQ past.) su žmonėmis, kurie labai daug metų tyrė Rusiją, yra buvę ambasadoriai Maskvoje, ir nė vienas iš mūsų nežino, kas nutiks. Man kiltų įtarimas, jei kas nors užtikrintai sakytų žinantis, kas laukia toliau, nes to negalima numatyti.

Tarp ukrainiečių yra labai tvirta nuostata, kad jie nori būti nepriklausomi, turėti suverenią valstybę, tapti Europos dalimi, ES ir NATO nariais.

Ar tikite, kad Rusija gali tapti demokratija? Juk negalime šalies išbraukti iš pasaulio žemėlapio, po karo su ja vis tiek reikės kažkaip dirbti.

– Taip, Rusija išliks. Manau, kad prezidentas V. Putinas ir jį valdžioje supantys žmonės yra paskutinė sovietų periodo karta, jie gyveno griūvant Sovietų Sąjungai, ir žinome, kad prezidentas V. Putinas SSRS griūtį laiko didžiausia XX a. geopolitine katastrofa. Manau, kad jis tikrai tuo tiki. Kita karta tuo nebūtinai tiki arba bent jau ne taip smarkiai. Yra žmonių, kurie pažįsta Rusiją, apie tai galvoja – kaip įvykiai gali susiklostyti, ir viena galimybių yra turėti liberalesnę Rusiją po karo, kuri bando atsigauti ir atkurti ryšius su Europa ir JAV. Aišku, tam nėra garantijų, bet tai vienas galimų scenarijų.

Kaip vertinate Ukrainos daromą pažangą stengiantis stoti į ES?

– Nesu šios srities ekspertas, bet žinau, kad ukrainiečiai ir prieš karą ties tuo dirbo. Buvo išleistas deoligarchizacijos įstatymas. Net ir man ten būnant ambasadoriumi 2008–2013 m., nepaisant Viktoro Janukovyčiaus režimo pastangų sustabdyti kovą su korupcija, teismų reformas, pilietinė visuomenė kovojo gana plačiai. Matėme, kad galiausiai V. Janukovyčius nusprendė nepasirašyti ES asociacijos susitarimo – kilo Maidanas, žinome, kas nutiko po to. Tarp ukrainiečių yra labai tvirta nuostata, kad jie nori būti nepriklausomi, turėti suverenią valstybę, tapti Europos dalimi, ES ir NATO nariais.

Kaip būtų galima suprasti Jevgenijaus Prigožino maištą? Ar tai rodo, kad V. Putino režimas nėra toks tvirtas?

– Nesu tikras, žinau tai, ką perskaitau laikraščiuose, – nedirbu vyriausybėje ir nebeturiu prieigos prie jų informacijos. Maniau, kad vienas reikšmingiausių dalykų šioje istorijoje buvo ne tik pats maištas, bet ir pareiškimai, kuriuos J. Prigožinas skelbė prieš tai. Jis iš esmės paprieštaravo V. Putino karo racionalizavimui. Daugybe aspektų tai buvo net svarbiau nei pats maištas, nes jis paskleidė savo žinutę, ir rusai galėjo aiškiai ją matyti – V. Prigožinas teigė, kad karas vyksta ne dėl NATO, o dėl siekio kontroliuoti Ukrainą.

Žinome, kaip viskas baigėsi J. Prigožinui. Kaip ir keli konferencijos pranešėjai pabrėžė, įdomu tai, kad maištui judant į priekį rusai jį palaikė, ir tai, be abejo, kėlė nerimą prezidentui V. Putinui ir kitiems asmenims Kremliuje.

Aliaksandras Lukašenka yra kitas lyderis, keliantis įtampą Baltijos šalyse, jis mėgsta demonstruoti savo galią, kurios iš esmės jau kaip ir neturi. Naujausia provokacija buvo „Wagner“ samdinių priėmimas Baltarusijoje, ir į tai Latvija, Lietuva ir Lenkija nenumojo ranka...

– Kaip ir JAV, jos taip pat nenumojo.

Tiesa. Jūsų vertinimu, ar mums reikia bijoti A. Lukašenkos arba už jo stovinčio V. Putino?

– Manau, kad reikia ruoštis nenumatytiems atvejams. Mano supratimu, NATO, Lietuva, Latvija, Estija, taip pat kitos Europos šalys, tokiems nenumatytiems atvejams ruošiasi. Anksčiau nebuvau įtrauktas į tokius pasiruošimus, bet manau, kad apdairumas, atsargumas, bandymas gerinti atgrasymą ir įvairiapusiškas pasiruošimas yra viskas, ką šiuo metu galite padaryti, ir, kaip suprantu, Lietuva tai supranta ir daro.

Kaip Lietuva pasikeitė nuo 2000–2003 m., kai čia buvote ambasadoriumi? Esame maža valstybė, bandanti tarptautinėje arenoje kalbėti kaip įmanoma garsiau. Kokį kelią rekomenduotumėte, norint, kad mūsų nuomonę išgirstų ir vertintų kuo daugiau šalių?

– Manau, kad Lietuvos pareigūnai daro viską, ką gali, skleisdami savo požiūrį. Žinoma, jūs šiemet rengėte NATO susitikimą, kuris JAV žiniasklaidoje sulaukė daug dėmesio, JAV administracija, prezidentas buvo čia, ir, kiek žinau, Lietuvos balsą išgirdo garsiai ir aiškiai. Tad manau, kad Lietuva daro tai, ką gali ir ką ir turėtų daryti. Mano nuomone, esate labai įsitraukę NATO tarybose.

Kai čia buvau ambasadoriumi, lankėsi prezidentas Georgas W. Bushas, jūs dar nebuvote priimti į Aljansą. Mano įsitikinimu, Lietuva tapo gera, tvirta, įsitraukiančia sąjungininke. Geri dvišaliai Lietuvos ir JAV santykiai. Kaip asmuo, kuris dirbo ambasadoriumi čia ir stengėsi kurti tuos santykius, džiaugiuosi galėdamas grįžti po 20 metų ir matyti, kas nutiko, kalbėti su lietuviais draugais, matyti, kas gero jau nuveikta, ir aptarti iššūkius, kurie dar laukia priešakyje. Tai viena priežasčių, kodėl Lietuva norėjo būti NATO ir kodėl JAV tą norą stipriai rėmė.

J. F. Tefftas

BEREKLAMOS:

2023 11 14 06:45
Spausdinti