ScanpixViena iš Jevgenijaus Prigožino maišto nutraukimo sąlygų – „persikraustymas“ į Baltarusiją. Galbūt tai galima pavadinti tremtimi iš Rusijos, tačiau kodėl samdinių vadą sutiko priimti Aliaksandras Lukašenka, bijantis žmonių, galinčių sukilti prieš „carą“?
Kyjive dirbantis gudų analitikas Iharis Tyškevičius savo paskyroje „Facebook“ teigia, kad yra keletas priežasčių:
1. „Batkai“ reikia žmogaus, kuris sukilo prieš Maskvos „carą“, bet Gudijoje neturi nuosavos kariaunos.
2. J. Prigožinas „valdo dalį Afrikos“. Samdinių vadui priklauso geologinės žvalgybos ir aukso, volframo, titano ir urano kasybos verslas.
3. Jis gali suteikti apsaugą A. Lukašenkos prekybai ginklams ir aukso bei deimantų gavybai.
4. Afrikoje jis turi pajėgas, kurias tarpininkaudamas tarp A. Lukašenkos ir Kinijos, gali pasiūlyti kinams jiems reikalingose zonose.
5. J. Prigožinas sukūrė efektyvią ir šiuolaikišką informacinę mašiną, galinčią padėti A. Lukašenkai „apdirbti“ savo piliečius ir rusus, lygiai kaip ir diskredituoti ir demonizuoti oponentus. Minsko propaganda yra žlugusi, todėl toks mechanizmas A. Lukašenkai labai reikalingas.
„J. Prigožinas – ne tik samdiniai, o tiksliau, ne tiek samdiniai, kiek visi aukščiau išvardyti dalykai kartu. Afrikoje liko „Wagner“ pajėgų branduolys – ne mažiau 20 tūkst. karių, neskaitant jų parengtų vietinių būrių. Šie kariai nebuvo siunčiami nei į Ukrainą, nei į Rusiją. Tai veikiausiai lėmė J. Prigožino sprendimą priimti jam pasiūlytą sandorį“, – rašo I. Tyškevičius.
Kas laukia „Wagner“? Visa struktūra dalinasi į dvi dalis:
1. „Frontininkai“ Ukrainoje. Vadovavimą jiems gali perimti buvęs Rusijos gynybos ministro pavaduotojas Michailas Mizincevas. Tokių buvusių generolų „Wagner“ prisisamdė užtektinai.
2. „Afrikiečiai“. Dėl jų J. Prigožinas nenusileis jokiuose sandoriuose. Tai – jo asmeniniai kareiviai. Ir tai jo verslo pagrindas. O dar jie yra įrankis tvirtai „laikyti už vienos vietos“ tokias Rusijos valstybines korporacijas, kaip „Rosneft“ arba „Gazprom“, kol šios nesukūrė nuosavų galingų privačių armijų.
Ar šioje situacijoje A. Lukašenka laimėjo? Taktiniu požiūriu taip – dviem atžvilgiais:
1. Parodė, kad yra „reikalingas“ Vladimirui Putinui ir faktiškai tapo artimiausios jo aplinkos nariu.
2. Įgijo svertą neleisti Rusijai kištis į artimiausius Baltarusijos rinkimus. Kitaip tariant, nukėlė laiką, kai Maskva „išsuks“ politinio konkurento projektą.
Strateginiu požiūriu A. Lukašenka pralaimėjo ir štai kodėl:
1. V. Putinas nepamiršta pažeminimo ir nemėgsta būti skolingas „paslaugą“. Jis yra A. Lukašenkos kreditorius ir gali tuo pasinaudoti, kai tik pasitaikys tinkama proga.
2. Bet kokie būsimi J. Prigožino konfliktai su Kremliaus žmonėmis palies ir A. Lukašenką, tapusį samdinių vado „globėju“.
3. Ta pati „globa“ trukdys A. Lukašenkai gerinti santykius su Vakarais. Kad ir dėl to, jog J. Prigožinas – karo nusikaltėlių vadeiva.
„Taigi, A. Lukašenka pasielgė taip, kaip elgiasi jau kurį laiką. Pasiekė taktinę „pergalę“, bet strateginiu požiūriu pats save stumia į vieną blogai kvepiančią vietą“, – ironiškai reziumavo analitikas.
