UnianUkrainoje iškrito pirmasis sniegas, o artimiausiu metu temperatūra nuolat laikysis žemiau nulio – žiema, kuria Kremlius taip ilgai gąsdino ukrainiečius, jau atėjo. Rusijos propaganda „generolą Šaltį“ vaizduoja kaip ištikimą Rusijos kariuomenės sąjungininką, padėjusį karuose su Napoleonu ir Hitleriu.
Tačiau kariniai ekspertai mano kitaip: Rusija yra kur kas prasčiau pasirengusi karui žiemos sąlygomis nei Ukraina, o šalies istorijos pavyzdžiai veikiau turėtų perspėti Kremlių, rašo leidinys „The Insider“.
Rusijos ginkluotosioms pajėgoms pasitraukus iš dešiniojo Dniepro kranto ir Chersono, rudeninis karinės kampanijos Ukrainoje laikotarpis baigėsi. Kol kas sunku pasakyti, ar rusams pavyks įsitvirtinti kairiajame krante ir ar ukrainiečiai bandys čia vykdyti puolimą, ar pagrindines pastangas nukreips į Zaporiži1, Donecką ar Luhanską. Tačiau dauguma ekspertų sutinka, kad artimiausiais mėnesiais priešingų pusių sėkmė pirmiausia priklausys nuo to, kaip jos prisitaikys prie karinių veiksmų žiemos šaltyje.
Kalbant apie pačias kovas, daugelis ekspertų ir pareigūnų tikisi tiesioginio konflikto „įšaldymo“, t. y. operatyvinės pertraukos žiemos laikotarpiu. Tiesa, Ukrainos pusė mano, kad Rusija ruošia naują puolimą sausio arba vasario mėnesiais.
Net jei Ukraina nesiims didelio puolimo, pati žiema gali nusinešti daug rusų karių gyvybių.
Pasak „The Insider“, taip pat tikėtina, kad Ukrainos pajėgos stengsis išlaikyti iniciatyvą ir neleis Rusijos kariams ramiai peržiemoti dabartinėse pozicijose. Tai nereiškia, kad ukrainiečiai būtinai surengs plataus masto puolimą bet kuria iš operacinių krypčių, tačiau net ir esant fiksuotam frontui Ukrainos vadovybė gali smogti į užnugario bazes toliašaudėmis didelio tikslumo artilerijos sistemomis (pvz., HIMARS), sutrikdyti aprūpinimo linijas ir sumažinti pirmoje linijoje dislokuotų dalinių kovinį veiksmingumą.
Savo ruožtu Rusija kol kas nedemonstravo gebėjimo žengti į priekį niekur kitur, išskyrus Bachmuto apylinkes, daugiausia „Vagnerio“ samdinių sąskaita ir neturėdama aiškių tikslų, nes net ir sėkmė šioje srityje neduos jokios ypatingos naudos, jei Ukrainos pajėgos ir toliau žengs į priekį ties Svatovės-Kreminnos linija, keldama grėsmę Starobelskui ir apsupdama Rusijos armijos Luhansko grupę iš šiaurės. Taigi artimiausiais mėnesiais Rusijos pajėgoms liks tik raketų smūgiai Ukrainos energetikos infrastruktūrai.
Greičiausiai Kremlius tikisi per žiemą stabilizuoti fronto liniją, prisotinti gynybą mobilizuotais vyrais ir pavasarį pradėti lemiamą puolimą. Tačiau įgyvendinti šiuos planus gali būti ne taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Net jei Ukraina nesiims didelio puolimo, pati žiema gali nusinešti daug rusų karių gyvybių.
Karo Ukrainos žiemą ypatumai
Ukrainos žiemos negali būti vadinamos labai atšiauriomis – temperatūra paprastai svyruoja nuo plius 3 iki minus 7 laipsnių. Amerikiečių tradicijoje toks oras vadinamas drėgnu šalčiu, o kariniu požiūriu jis yra blogiausias iš visų galimų variantų (išskyrus ekstremalią minus 25 laipsnių Celsijaus ir žemesnę temperatūrą). Krituliai būna lietus, sniegas arba ir lietus, ir sniegas, visur purvas ir šlapdriba, drėgmė įsigeria į uniformas, kaupiasi įrangoje ir ginkluotėje, o keliuose susidaro „ledinė košė“.
Žema temperatūra reiškia didesnius reikalavimus karių aprangai ir įrangai, nuolatinių bazių šildymui, apkasų ir miegojimo bei poilsio vietų statybai, karšto maisto tiekimui, planavimui ir trumpesnei šviesaus paros meto trukmei (apie 9 valandas, palyginti su 15–16 valandų vasarą). Ne mažiau svarbi ir vadovybės kompetencija: klaidingi įsakymai dėl judėjimo arba, remiantis liudininkų pasakojimais, plačiai paplitusi praktika palikti mobilizuotus dalinius fronto linijoje be ryšių ir atsargų gali lemti dideles aukas žiemą, net jei ukrainiečiai neiššauna nė vieno šūvio.
Logistika tokiu oru taip pat sudėtinga. Ratinės transporto priemonės negalės važiuoti ne asfaltuotais keliais, reikės daug vikšrinių transporto priemonių, kiekvienai transporto priemonei reikės įsigyti žiemos maskuotės ir antifrizo. Tačiau sausį žiema panaikina kai kuriuos judėjimo per vandens kliūtis, kurias dengia ledas, apribojimus ir sumažina minų laukų veiksmingumą.
Žiemą „auksinė valanda“ – laikas, per kurį galima išgelbėti mūšio lauke sunkiai sužeistą kareivį, – sutrumpėja maždaug perpus.
Manoma, kad karui žiemą reikės 50 proc. daugiau atsargų, o tai jau yra didelė problema. Manevringumas taip pat sumažės, o greitis judant pėsčiomis per sniegą sumažės 50–75 proc. Be to, snieguotuose keliuose ar apsnigtuose laukuose žvalgybiniams dronams lengviau nustatyti įrangos buvimo vietą, todėl didėja centrų, užnugario bazių, tiekimo sandėlių ir geležinkelių artumo svarba.
Žiemą „auksinė valanda“ – laikas, per kurį galima išgelbėti mūšio lauke sunkiai sužeistą kareivį, – sutrumpėja maždaug perpus. Dėl to padidėja aukų skaičius ir lauko ligoninių įrangos poreikis. Be to, be augmenijos („žalumos“) abiejų pusių kariai turės labiau glaustis žemėje, šlapioje ir purvinoje (esant beveik nulinei temperatūrai) arba sušalę (esant nuolatinei neigiamai temperatūrai), o tai reiškia daugiau peršalimo ir panašių ligų.
Be natūralios augmenijos priedangos dronams lengviau prasiskverbti į karių ir technikos koncentracijos vietas. Tačiau dėl sutrumpėjusio šviesaus paros meto ir nuolatinio šalto vėjo dronus teks naudoti ribotai. Pirmiausia tai pasakytina apie civilines priemones, kurios milžiniškais kiekiais buvo įsigytos tiek Rusijos, tiek Ukrainos kariuomenės reikmėms. Ukrainos pusės teigimu, dėl prasto atsparumo šalčiui iš Ukrainos dangaus jau kurį laiką dingsta net Irano gamybos dronai kamikadzės „Geran-2“. Ne tik dronai, bet ir visi elektroniniai prietaisai, pavyzdžiui, reikalingi ugnies valdymo sistemoms ar ryšių įrangai valdyti, greičiau išeikvos baterijos energiją. Net paprasčiausi įrangos ir ginklų techninės priežiūros darbai užims daugiau laiko, todėl padaugės gedimų ir sutrikimų.
Dėl apsiniaukusio oro ir ilgų naktų taip pat reikia turėti pažangią optiką ir termovizorius.
Žiemą neįmanoma kasti įprastais kastuvais. Šiuo atveju reikalinga statybinė ir speciali inžinerinė įranga, taip pat statybos įgūdžiai. Inžineriniai padaliniai turi būti aprūpinti traktoriais, buldozeriais ir inžinerinėmis mašinomis.
Galiausiai personalo aprūpinimo standartai. Tai žieminė uniforma (šilti batai, pirštinės, šilti apatiniai drabužiai) ir sustiprinta mityba (4500–6000 kalorijų per dieną), įskaitant vitaminus (siekiant išvengti šalčio epidemijų), ir medicininės pagalbos nuo nušalimų, hipotermijos bei odos ir akių nudegimų nuo saulės (sniego aklumo).
Žiemos karas taip pat yra iššūkis karių moralei – tai pabrėžia NATO pareigūnai. Kaip spaudai sakė vienas neįvardytas Aljanso pareigūnas, jei kovojate aplinkoje, kurioje jūsų tankas nuolat užstringa ir praranda bėgių diržus, nuolat jaučiate drėgmę ir šaltį, tai turi įtakos kariuomenės moralei. Viena iš tikėtinų demoralizuojančio šalčio poveikio kartu su didele rizika gyvybei ir prastu aprūpinimu pasekmių – piktnaudžiavimas alkoholiu ir drausmės smukimas. Galiausiai žiema išbando visus karinio mechanizmo elementus – nuo įrangos būklės iki vadų pasirengimo lygio.
Ukrainos inžineriniai padaliniai įrenginėja antrosios gynybos linijos žemines iš surenkamų modulinių konstrukcijų.
Didžiosios Britanijos žvalgyba mano, kad šaltas oras sukels sunkumų abiem konflikto pusėms, tačiau tikėtina, kad jo poveikis Rusijos kariams bus daug didesnis. JAV Karo tyrimų instituto (ISW) analitikai jiems pritaria – mano, kad žiema nesustabdys Ukrainos kontrpuolimo. Rudeniniai ir pavasariniai purvo srautai yra palankūs gynybinėms užduotims: lietus įsisunkia į žemę ir apsunkina karių manevravimą. Tačiau kai žemė pakankamai įšalo, galima vykdyti dideles operacijas naudojant vikšrines transporto priemones.
Ukrainiečiai ruošėsi dar vasarą
Ukrainos kariuomenė vasarą pradėjo ruošti roges žiemai ir dar liepą Vakarų sąjungininkams iškėlė žieminių uniformų klausimą. Pasak Vokietijos laikraščio „Der Spiegel“, Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas nusiuntė NATO generaliniam sekretoriui Jensui Stoltenbergui prašymą dėl žiemos sezonui pritaikytos aprangos, įrangos ir apgyvendinimo 200 tūkst. karių.
Spalio viduryje NATO viršūnių susitikime buvo paskelbta, kad Aljansas jau perorientavo tiekimą į žieminių drabužių komplektus ir perkėlė karinės pagalbos akcentus į žiemos kampanijai reikalingą aprūpinimą.
Iki gruodžio pradžios Ukraina vien iš Didžiosios Britanijos gavo 195 tūkst. žieminių uniformų komplektų. Vokietija parūpino 116 tūkst. žieminių striukių, 240 tūkst. kepurių, 80 tūkst. kelnių, 200 palapinių ir 195 generatorius. Spalio mėnesį Kanada pažadėjo 500 tūkst. žieminių striukių, kelnių, batų ir pirštinių. Yra žinoma apie drabužių, šiluminių antklodžių, šildytuvų, žieminių paketų tiekimą iš daugiau nei dešimties kitų NATO valstybių narių.
Naujienų agentūra AFP aprašė vieno iš Donbase dislokuotų 5-osios Ukrainos karinių pajėgų brigados dalinių žeminę, kurioje dėl termoizoliacinių medžiagų galima palaikyti 22 laipsnių Celsijaus temperatūrą, kai lauke yra 5 laipsniai šilumos. Pasak karių, jie iš savanorių gavo miegmaišių, kurie gali atlaikyti minus 30 laipsnių Celsijaus temperatūrą. Panašius vaizdo įrašus skelbia ir Ukrainos gynybos ministerija. Ukrainos inžineriniai padaliniai įrenginėja antrosios gynybos linijos žemines iš surenkamų modulinių konstrukcijų.
Rusus žiema užklupo netikėtai
Kaip vyksta Rusijos rinktinės pasirengimas žiemai? Kiek galima spręsti iš atvirų šaltinių, iki šiol, kai jau atėjo kalendorinė žiema, sistemingo darbo šioje srityje nebuvo. Dar prieš įžengdami į Ukrainos teritoriją, mobilizuoti vyrai skelbė vaizdo įrašus, kuriuose šildosi prie laužų. Jei karo zonoje šildytųsi tokiu pat būdu, iš karto būtų aptikta vieta ir jai būtų suduotas artilerijos smūgis. Kituose vaizdo įrašuose kariai dėkoja artimiesiems ir savanoriams už nupirktus šiltus drabužius, kurių dėka jie tikisi „normaliai gyventi žiemą lauko sąlygomis“.
Vaikai ir pensininkai mezga kariams kojines (pirmiausia su „Z“ ženklu), o Rusijos Dūmos deputatas generolas leitenantas Andrejus Gurulovas viešai stebisi, kur iš sandėlių dingo 1,5 mln. uniformų komplektų.
Aprūpinimas žieminėmis uniformomis, bent jau mobilizuotiems kariams, paliekamas jiems patiems. Vaikai ir pensininkai mezga kariams kojines (pirmiausia su „Z“ ženklu), o Rusijos Dūmos deputatas generolas leitenantas Andrejus Gurulovas viešai stebisi, kur iš sandėlių dingo 1,5 mln. uniformų komplektų.
Atrodo, kad Rusijos armijos vadovybė nepasimokė iš pavasario patirties. Tuo laikotarpiu rusų kareivių galūnių nušalimo atvejų skaičiai buvo tokie dideli, kad smarkiai paveikė ištisų dalinių kovinį veiksmingumą. Viename operaciniame rajone tik viena bataliono taktinė grupė turėjo palapines ir tik 20 proc. karių turėjo žiemines uniformas (jas įsigijo savo lėšomis).
Dabar istorija kartojasi. Pavyzdžiui, Ukrainoje kovojančios 80-osios atskirosios motorizuotosios šaulių brigados 1-osios motorizuotųjų šaulių kuopos kariai turėjo patys nusipirkti žiemines uniformas – pagal dokumentus jas „gavo“ vasarą ir iš karto nurašė kaip kovinius nuostolius.
Ukrainos socialiniuose tinkluose platinama filmuota medžiaga, kurioje užfiksuoti rusų kariai, akivaizdžiai kenčiantys nuo stiprios ar vidutinio sunkumo hipotermijos ir todėl sunkiai reaguojantys į granatas, paleistas į juos iš bepiločio orlaivio. Kai kurie „Z“ kanalai atvirai teigia, kad dėl administracinio chaoso jau užfiksuota atvejų, kai mobilizuoti kariai sušalo. O žinomi karo propagandininkai neįtikėtinai ciniškai vertina „geriausią praktiką“, kai puolamąsias operacijas netoli Bachmuto organizavo „Vagneri“ samdiniai:
„Dėl šalto oro ir parengtų pozicijų trūkumo [nuteistieji samdiniai] turėjo įsibrauti į ukrainiečių tranšėjas, kad nesušaltų.“
Todėl žiemos kampanija Rusijos kariams gali tapti sunkiu išbandymu, nepriklausomai nuo ukrainiečių veiksmų. Sprendžiant iš to, kaip prastai vyksta naujai atvykusių mobilizuotų karių aprūpinimas ir bendras organizavimas, didelę dalį neatitaisomų ir sanitarinių nuostolių sudarys „generolo šalčio“, o ne Ukrainos pajėgų vado generolo Valerijaus Zalužno veiksmai.
UnianKo moko istorija?
Gamtos jėgos darė įtaką karo veiksmams tiek laiko, kiek žmonija kariavo karus. Tačiau žiema su savo šalčiais, šaltais vėjais ir sniegu užima ypatingą vietą tarp jų. Kartaginiečių generolas Hanibalas, 218 m. pr. m. e. išsiruošęs į ekspediciją į Romą, dėl gausaus sniego prarado daugiau nei pusę savo kariuomenės, kirtusios Alpes.
Kartais žiema, priešingai, padėdavo užpuolikams, pavyzdžiui, pergalinga mongolų kavalerija, įsiveržusi į Rusią, judėjo užšalusių upių ledu iš vieno miesto į kitą. Naujaisiais laikais mūšiai žiemą kartais būdavo tiesiog nutraukiami, o kariaujančios kariuomenės išsiunčiamos į žiemojimo rajonus.
Istorinėje publicistikoje susiformavo stabilus žiemos, kaip tradicinės rusų kariuomenės sąjungininkės mūšio lauke, įvaizdis. Išties agresoriai dažnai patirdavo didelių nuostolių dėl Rusijos šalčio. 1707 m. per Šiaurės karą Švedijos karalius Karolis XII surengė žygį gilyn į priešo teritoriją ir atsidūrė dabartinės Ukrainoje. 1708–1709 m. žiemą švedai susidūrė su didžiausiais XVIII a. šalčiais. 1708 m. pavasarį iš 50 tūkst. Karlo XII kariuomenės liko mažiau nei pusė, todėl jis patyrė pralaimėjimą Poltavos mūšyje.
1812 m. birželio 24 d. Prancūzijos imperatorius Napoleonas pradėjo žygį į Rusiją su didžiule, daugiau kaip 600 tūkst. vyrų, armija. Napoleonas išstudijavo nesėkmingą Karolio XII patirtį ir padarė viską, kad nekartotų jo klaidų. Ypač daug dėmesio skyrė aprūpinimui ir logistikai, rengė užnugario (intendantūros) dalinius. Tuo pat metu Napoleonas tikėjosi trumpos kampanijos ir greitos pergalės po generalinio mūšio. Tačiau kovos įgavo sekinimo karo pobūdį ir rusai net patyrę nesėkmę prie Borodino bei palikę Maskvą neketino pasiduoti. Spalio 19 d. Napoleono armijos likučiai ėmė trauktis, o lapkričio 6 d. užklupo dideli šalčiai. Tik 10 tūkst. Napoleono armijos karių grįžo į invazijos pradžios vietą – prie Nemuno. Daugybėje atsiminimų kampanijos dalyviai aprašė rusiškos žiemos baisumus ir padarė išvadą, kad Grand armie nugalėjo „generolas badas“ ir „generolas šaltis“.
Tačiau šis gerai pažįstamas vaizdas yra pernelyg supaprastintas. 1835 m. dalyvis Denisas Davydovas paskelbė straipsnį „Ar šaltis sunaikino prancūzų kariuomenę 1812 m.?“, kuriame gana įtikinamai įrodė, kad pagrindinės prancūzų nesėkmės kilo ne dėl oro sąlygų.
Kai Kremliaus propagandininkai šiandien pasakoja apie šalto oro vaidmenį ankstesniuose Rusijos karuose, jie nepastebi svarbiausio dalyko.
Galima prisiminti ir kitų pavyzdžių. Per Krymo karą (1853–1856 m.) pusiasalyje išsilaipinę britai per pirmąją žiemą dėl šalto vėjo, drėgmės ir purvo neteko 1942 vyrų (iš 50 tūkst.). 1918–1919 m. intervencijos laikotarpiu į Rusijos šiaurę atvykę sąjungininkai susidūrė su tokiu šalčiu, kad jų šaunamieji ginklai strigo. Sovietų Sąjungos ir Suomijos karas ir Antrasis pasaulinis karas yra visiškai vadovėliniai „generolo šalčio“ išskirtinių nuopelnų pavyzdžiai. Pirmuoju atveju „generolas“ kovojo už suomius, o antruoju – padėjo Raudonajai armijai nugalėti vokiečius prie Maskvos ir Stalingrado. Tiesa, nė vienu atveju oro sąlygos nebuvo lemiamas veiksnys.
Kai Kremliaus propagandininkai šiandien pasakoja apie šalto oro vaidmenį ankstesniuose Rusijos karuose, jie nepastebi svarbiausio dalyko: Napoleonas, Hitleris ir užsienio ekspediciniai korpusai Krymo kare bei pilietiniame kare kovojo žiemą priešo teritorijoje, toli nuo savo užnugario linijų, o jų logistika buvo labai ištempta. Kita vertus, 1812 m. ir 1941–1945 m. Rusija turėjo Vakarų sąjungininkų paramą. Šį kartą Rusijos kariai kariauja svetimoje teritorijoje, o priešas sulaukia Vakarų pagalbos.
