Meniu
Prenumerata

antradienis, balandžio 16 d.


KRIZĖ ARTIMUOSIUOSE RYTUOSE
Libanas susiduria su didžiausia krize nuo pat pilietinio karo laikų
IQ
Scanpix
Riaušės Libane.

Vyriausybės nesusitvarkymas su valstybės valdymu, ekonominis nestabilumas ir kišimasis iš išorės pastūmėjo Libaną į visa griaunančią krizę. Baiminamasi, kad be rimtų pokyčių ši situacija gali tęstis ilgai.

Portalo DW duomenimis, Libanas į panašią padėtį patekęs jau senokai. Metų metus šalies ekonomika sunkiai tvarkėsi dėl milžiniškos valstybės skolos ir vykdomos sektantizmo politikos. Tačiau pati naujausia krizė išryškino byrantį socialinį kontraktą.

Politinis neaktyvumas ir Libano valiutos liros devalvacija paskatino gyventojų pyktį ir desperaciją. Praėjusią savaitę keli asmenys nusižudė, vietos žiniasklaidos teigimu, dėl krizės sukeltų ekonominių sunkumų.

Vienas asmuo, nusišovęs pagrindinėje sostinės Beiruto gatvėje, paliko raštelį su sakiniu „Aš ne eretikas“ – manoma, atkartojant vieną žinomo Libano atlikėjo Ziado Rahbani dainos eilutę. Šis dainos posmas baigiasi žodžiais „Tačiau alkis yra erezija“.

Libane net bandyta nuversti valdžią ir įvykdyti reikiamas politines reformas, tačiau nuo praėjusių metų jokio progreso nematyti. Tad libaniečiai iš esmės lieka vienui vieni išgyventi vieną blogiausių krizių nuo pat pilietinio karo 1990 m. pabaigos.

Krizių santaka

Praėjusiais metais atlikta apklausa parodė, kad 45 proc. libaniečių mano, jog ekonomika yra rimčiausia problema valstybėje. Be jos, dažnai įvardytas viešųjų paslaugų trūkumas ir korupcija – šios nurungė tokias problemas kaip vidaus saugumas ar politinis atstovavimas.

Ekonomikos problemos tapo dar akivaizdesnės devalvavus Libano nacionalinę valiutą. Nuo spalio lira neteko daugiau nei 80 proc. vertės, o JAV doleris, kuris ilgą laiką buvo laikomas integralia Libano ekonomikos dalimi, dingo iš juodosios rinkos.

Būtent dėl to libaniečiams tapo sunkiau įsigyti maisto produktų ir kitų prekių. Dėl prastos ekonominės situacijos parduotuvių lentynos liko apytuštės, vis dažniau susiduriama su elektros tiekimo sutrikimais. Tačiau krizę skatina ne vien ekonominis nestabilumas.

Pasak Vašingtone veikiančio Strateginių ir tarptautinių studijų centro (CSIS) eksperto Aramo Nerguiziano, dešimtmečius besitęsiantis valdžios nesusitvarkymas su valstybės valdymu ir išorinės įtakos pakirto Libano galimybes siekti tarptautinės pagalbos ekonomikai stabilizuoti.

„Šalis turi visą kartą politinių lyderių nuo pat 1990 m. iki dabar, nesugebėjusių įgyvendinti jokių sisteminių pokyčių, kurie vestų Libaną link tvaraus ekonominio modelio“, – teigė A. Nerguizianas.

Spaudos laisvės erozija

Nepriklausomam Libano žurnalistui Romy Haberui ši krizė siejasi su dar vienu pavojingu reiškiniu valstybėje, kuri garsėjo kaip tolerancijos židinys visame regione.

„Liūdniausia viso šito dalis yra spaudos laisvės erozija valstybėje, – teigė R. Haberas. – Libanas anksčiau buvo prieglobstis regione persekiojamiems žurnalistams ir aktyvistams. Šiandien spaudos laisvė Libane patiria grėsmę. Kiekvieną savaitę jie iškviečia aktyvistus ir žurnalistus pasiaiškinti dažniausiai tik dėl jų socialinių tinklų žinučių.“

Žurnalistas teigė, kad dalis žiniasklaidos priemonių arba nustojo mokėti atlyginimus savo darbuotojams, arba juos smarkiai apkarpė. Net ir tų, kurie gauna kompensaciją už darbą, pajamos tėra dalelė to, kas buvo prieš valiutos devalvaciją.

„Kiekvienas sektorius ir verslas šalyje kenčia, – teigė R. Haberas. – Žiniasklaida niekuo neišsiskiria.“

Viena akivaizdi problema

Be daugybės sudėtingų problemų, su kuriomis susiduria Libanas, vienas konkretus veiksnys gali radikaliai paveikti visą valstybės kursą – Irano palaikoma sukarinta „Hezbollah“ organizacija.

Libano politinė sistema padalyta atsižvelgiant į religinius skirtumus, kad būtų užtikrintas visų etninių ir religinių bendruomenių įsitraukimas į šalies gyvenimą, todėl tai reiškia, kad turi būti atstovaujama ir šiitų „Hezbollah“ interesams. Tačiau ši organizacija JAV ir kitų Vakarų valstybių įvardyta kaip teroristinė.

A. Nerguizianas teigia, jog šios organizacijos įsitraukimas į šalies politiką gali apsunkinti Libano valdžios pastangas ieškoti tarptautinės pagalbos ypač dabar, kai Vakarų valstybės yra suinteresuotos vidiniais klausimais, tokiais kaip atsigavimas nuo koronaviruso pandemijos.

Nauja į Vakarus orientuota valdžia galėtų sudaryti tinkamą saugumo įvaizdį investuotojams ir paskatinti tarptautinėje arenoje remiamos stabilizacijos programos organizavimą. Be tarptautinės pagalbos Libanas stabilumo gali ir neužtikrinti.

„Vis artėjame prie tokio požiūrio taško, kai dalykai, kurie buvo matomi kaip nepajudinami ir nekintami, turės pasikeisti, – teigė A. Nerguizianas. – Turės vykti diskusijos, kokią kryptį valstybė pasirinks, kurie žaidėjai bus pakeisti ir kokios rizikos laukia nepasikeitus pakankamai greitai.“

2020 07 15 05:29
Spausdinti