Rytinėse Kolkatos šlapynėse miesto nuotekos valomos ir virsta žuvų pašaru. Į šio verslo ateitį kėsinasi godūs nekilnojamojo turto plėtotojai. Žvejų likimu domisi Amitangshu Acharya ir Sudipto Sanyalas.
Tvankią popietę 75-erių žvejys Golamas Gaiyanas atgręžęs saulei nugarą sėdi apsilaupiusio dviaukščio namo priemenėje. Saulės spinduliai veržiasi pro eilę katekinių arekų medžių ir apšviečia baltą G. Gaiyano liemenę. Jo rankose, darniai plušančiose prie išskleisto nailoninio žvejybinio tinklo, po tamsia oda pulsuoja storos venos.
Ilga adata, nedideliu grandikliu ir peiliu G. Gaiyanas taiso nuspurusias ir suplyšusias bradinio dalis. Šį svareliais nukabinėtą tinklą galima vilkti dideliame vandens plote. Užduotis nepaprasta. Tinklas sveria 37 kg ir įmestas į vandenį išsiskleidžia maždaug 60 m skersmens perimetru. Kad šiame persidengiančių sluoksnių raizginyje žvejys rastų įplyšimus, reikia kruopštumo ir atidumo. G. Gaiyanas kalba švelniai ir kiekvieną nebaigtą sakinį su kitu jungia ilgomis pauzėmis, sutelkęs žvilgsnį į darbą.
Jis ruošia tinklą kitam rytui. Rytinės Kolkatos šlapynės – tai maždaug 130 kvadratinių kilometrų vandeningas kraštas, plytintis į rytus nuo perpildyto Kolkatos megamiesto Vakarų Bengalijoje. Kiekvieną dieną šlapynės atgyja šių žvejybinių tinklų garsais: į nuotekomis šeriamų žuvų tvenkinio paviršių pliaukši chapalomis vadinami svaidomi tinklai, iš vandens lėtai traukiamuose tankiuose tinkluose ganadžaluose karštligiškai rangosi laimikis. Žuvų ir tinklų grumtynėse nukenčia abeji.
