Jos istorija simbolizavo Japonijos viltį atsitiesti po žemės drebėjimo ir branduolinės avarijos. Prabėgus dešimtmečiui su mergina vėl susitikęs Henry Tricksas pastebi, kad jos gyvenime vis dar vyrauja netektis.
Japonijos tautosakoje žemės drebėjimą sukelia šamas Namazu, gyvenantis po salynu ir retkarčiais šmaukštelintis uodega. Paprastai jis tai daro neeiliniais laikais. Netrukus po stipraus 1855 m. žemės drebėjimo šalies krantus pasiekė amerikiečių prekybos laivai, užbaigę kone trijų šimtmečių Japonijos saviizoliaciją. Namazu nuo seno laikomas piktavale pabaisa. Savo blaškymusi jis ne visada pranašauja revoliucinius įvykius, bet labai dažnai supurto užsiliūliavusius šalies vadovus ir perskirsto kosminių jėgų pusiausvyrą paprastų gyventojų naudai.
Prieš dešimt metų, 2011 m. kovo 11 d., Japonija patyrė visų laikų stipriausią žemės drebėjimą. Jis sukėlė 9 metrų aukščio cunamį, kuris pražudė 20 tūkst. žmonių, įsikūrusių žvejų ir žemdirbių gyvenvietėse palei intakų suraikytą vandenyno pakrantę šiaurrytinėje Japonijos dalyje. Bangai užliejus Fukušimos atominę elektrinę, nutrūko elektros tiekimas ir išsilydė trys reaktoriai. Didžiausia branduolinė avarija nuo Černobylio laikų sukrėtė jau ir taip politinių bei ekonominių negandų prislėgtą šalį.
Šių metų Šv. Valentino dienos išvakarėse nenustygstantis mitinis šamas vėl mostelėjo uodega. Tą pačią šiaurrytinę Japonijos dalį sukrėtė dar vienas žemės drebėjimas – kaip vėliau paaiškėjo, pakartotinis 2011 m. žemės drebėjimo smūgis. Visoje Fukušimoje nuo sienų krito paveikslai, o barų savininkai vėliau šlavė viskio butelių duženas. Laimė, niekas nežuvo. Tačiau COVID-19 pandemijos įkarštyje, kai daugelis gyventojų jau ir taip jautėsi vieniši ir kankinami nerimo, šis smūgis priminė apie piktavališką Namazu prigimtį. Prabėgus dešimtmečiui po tos kone biblinės katastrofos, rūpesčių vis dar per akis.
