Scanpix30 metų vykusi Rusijos įtakos plėtros Pietų Kaukazo regione tendencija buvo apversta, tačiau tai taikos ir ramybės kol kas dar neatnešė, interviu IQ teigė Baltijos gynybos koledžo dėstytojas Šota Gvineria, bet apgailestavo, kad jo gimtasis Sakartvelas pasuko netinkama linkme.
– Daugelis ekspertų teigia, kad Rusijos agresija prieš Ukrainą keičia geopolitinę situaciją Pietų Kaukaze ir kad Rusija praranda savo įtaką regione. Ar sutinkate su tokiu požiūriu ir kokie būtų jūsų argumentai?
– Taip, sakyčiau, vyksta tektoniniai lūžiai Pietų Kaukazo geopolitikoje. Bet šie milžiniški pokyčiai neprasidėjo su karu Ukrainoje, jie buvo daug ankstesni. Sakyčiau, kad jie prasidėjo su antruoju Karabacho karu, kurio laimėtoja tapo Rusija. Visi kiti veikėjai – tarp laimėjimo ir pralaimėjimo.
Visų pirma, Turkija, kuri yra didelis regioninis žaidėjas, sugebėjo įtvirtinti savo karinį buvimą regione, o iki tol buvo išskirtinai susifokusavusi į ekonominės įtakos plėtrą ten. Iki tol ji niekada nedrįso mesti iššūkio karinėmis priemonėmis Rusijai. Po karo Ankara tapo visaverte žaidėja, kuri gali paveikti saugumo situaciją Pietų Kaukaze. Tačiau Turkija turėjo pripažinti Rusijos, kaip įtakingiausios ir stipriausios regiono žaidėjos, pirmenybę.
TwitterAzerbaidžanas tapo nugalėtoju mūšio lauke ir atgavo svarbias teritorijas, tačiau tuo pat metu Baku tapo pažeidžiamesnis Rusijos įtakos dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, Kalnų Karabacho statusas išlieka neapibrėžtas ir Rusija vis dar visiškai kontroliuoja galimą šio konflikto sprendimą bei turi galimybę manipuliuoti tuo. Antra, Rusija sugebėjo per vadinamuosius taikdarius įtvirtinti savo buvimą Azerbaidžane. Tai Maskva bandė padaryti ilgus metus ir pasinaudojo karu šiam tikslui pasiekti.
Armėnija tapo karo pralaimėtoja. Tačiau buvo suvokta klaida visus tuos metus remtis Rusija. Jerevanas investavo visus savo politinius ir diplomatinius išteklius į strateginę partnerystę su Rusija, kuri garantuos Armėnijos saugumą ir interesus. Galiausiai išaiškėjo, kad visos Rusijos saugumo garantijos tėra tik popierinės, kaip ir bet kokie susitarimai su Rusija – Maskvai nerūpi partnerystė ir partneriai, jai rūpi tik jos interesai.
Galiausiai išaiškėjo, kad visos Rusijos saugumo garantijos tėra tik popierinės, kaip ir bet kokie susitarimai su Rusija – Maskvai nerūpi partnerystė ir partneriai, jai rūpi tik jos interesai.
Blogiausia, kad susiklosčiusi padėtis Armėniją padarė dar labiau priklausomą nuo Rusijos, nors armėnai pamatė, kad negali būti užtikrinti dėl jos paramos.
Sakartvelas yra vienintelė valstybė, kuri neturi strateginių partnerių regione. Mūsų visi strateginiai partneriai yra išorėje, todėl Rusijos ir Turkijos derybos labai baugino Gruziją. Tuo labiau kad tarptautinė bendruomenė buvo išstumta ir tarptautiniai formatai, tokie kaip Minsko susitarimai, neveikė. Viską sprendė Vladimiras Putinas ir Recepas Tayyipas Erdoganas. Kur buvo Vašingtonas? Briuselis?
Taigi Rusija per pastaruosius 30 metų sugebėjo išplėsti savo įtaką Pietų Kaukaze per manipuliacijas, destabilizacijas ir konfliktus, o Vakarai buvo įsitraukę į taikos siekimo iniciatyvas, padedant regiono šalims kurti demokratiją per ekonomines iniciatyvas. Vakarai visada vėlavo ir visada jų priemonės buvo per silpnos. Tai padėjo Rusijai didinti jos įtaką.
– Bet kaip situacija pasikeitė prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje?
– Tai lėmė dar didesnius istorinius pokyčius, nes 30 metų vykusi Rusijos įtakos plėtros regione tendencija buvo apversta. Maskva naudojo tokią praktiką, kurią aš vadinu „žudymo grandine“: pirma, sukuriama problema; antra, pakviečiami visi į derybas dėl šios problemos, kuri ką tik buvo jos pačios sukurta; trečia, situacija eskaluojama ir visi bauginami Trečiuoju pasauliniu karu ar pan., o tada iš to išsireikalaujama nuolaidų. Ir vėl iš pradžių.
Tai buvo istorinis pokytis, ir manau, kad Rusija jau pralošė šį karą bei liko tik formalizuoti šį pralaimėjimą mūšio lauke.
30 metų ši „žudymo grandinės“ praktika veikė Rusijos naudai, ji plėtė savo įtaką, bet vasario 24 d. ši „žudymo grandinė“ sutrūkinėjo – nesuveikė. Sukaupusi 200 tūkst. karių aplink Ukrainą, prieš tai surengusi pratybas „Zapad“ bei sukūrusi energetinę bei migrantų krizę pasienyje su NATO, Rusija tikėjosi ir vėl išsireikalauti iš Vakarų nuolaidų, tačiau pirmą kartą šis šantažas nesuveikė ir Rusija negavo, ko norėjo, per hibridinio karo veiksmus, todėl turėjo veikti. Kaip matome dabar, jos galimybės veikti buvo labai pervertinamos – Rusija buvo blefuojantis popierinis tigras.
Tai buvo istorinis pokytis, ir manau, kad Rusija jau pralošė šį karą bei liko tik formalizuoti šį pralaimėjimą mūšio lauke.
Rusija taip smarkiai užsiėmusi Ukraina, kad neturi nei galimybių, nei išteklių aktyviai dalyvauti kur kitur. Turkija ir Azerbaidžanas tuo naudojasi. Rusija praranda įtaką Pietų Kaukaze dėl strateginio košmaro ir katastrofinių karo rezultatų Ukrainoje.
Armėnija mato, kad turi rasti sprendimus, nes liko viena ir nebeturi patikimo strateginio partnerio, kuris garantuotų saugumą ir ekonomines perspektyvas.
Kalbant apie Armėniją, tai dar kartą patvirtino įžvalgas, kad Jerevanas negali pasitikėti Rusija. Tačiau tuo pat metu Armėnijai sunku padaryti strateginį pokyti, nes investavo viską į strateginius santykius su Rusija. Vis dėlto Jerevanas pradeda žiūrėti į alternatyvas, tokias kaip santykių su ne tik Vakarais, bet ir su Azerbaidžanu bei Turkija gerinimą. Armėnija mato, kad turi rasti sprendimus, nes liko viena ir nebeturi patikimo strateginio partnerio, kuris garantuotų saugumą ir ekonomines perspektyvas.
Tai labai gerai visam regionui. Kalnų Karabacho konfliktas ir Armėnijos izoliacija nepadėjo regionui vystytis. Žiūrėčiau į Pietų Kaukazą per Baltijos valstybių prizmę: ar galima įsivaizduoti, kad Latvija ir Lietuva kariauja tarpusavyje, o Estija iš to pelnosi? Žinoma, kad ne. Baltijos regiono sėkmė remiasi tuo, kad Baltijos šalys sugebėjo identifikuoti bendrus interesus ir vykdė bendrą regiono saugumo politiką bei sujungusios nedidelius pajėgumus sukūrė didesnę regioninę kompoziciją. Manau, kad vienintelė galimybė Pietų Kaukazui pasiekti sėkmę yra būtent toks modelis, t. y. Armėnijai, Azerbaidžanui ir Gruzijai bendradarbiauti, kaip tai daro Baltijos sesės.
Todėl manau, kad geopolitiniai pokyčiai Pietų Kaukaze gali suteikti pozityvias galimybes kiekvienai iš regiono šalių, o Rusija nusilpo ir negali daryti tokios įtakos kaip iki vasario 24 d.
– O kaip dėl dabartinės Sakartvelo vyriausybės politikos, kurią didelė dalis vadina prorusiška, ir tai kelia nerimą?
– Sakyčiau, kad nuo pat karo pradžios Sakartvelo vyriausybės pozicija yra ne tik gėdinga, bet ir kenksminga Gruzijos nacionaliniams interesams. Sakartvelas pastaraisiais dešimtmečiais buvo labiausiai provakarietiška valstybė, pirmavo demokratijos, reformų srityse, bet mums visada sakė, kad turime sulaukti galimybių lango. Vakarų partneriai siūlė mums apsišarvuoti strategine kantrybe, nes geopolitinė situacija nebuvo palanki Gruzijos europietiškos ir euroatlantinės integracijos ambicijoms. Mums buvo pasakyta: „Viskas gerai, bet judėkite į priekį, įgyvendinkite reformas ir būkite pirmūnai klasėje, kol vieną dieną galimybių langas atsivers.“
Dabar mes matome, kad tas „galimybių langas“ buvo atidarytas ukrainiečių krauju dėl jų didvyriškų veiksmų, ir mes turėjome šansą gauti ES kandidatės statusą. Dar prieš pusantrų metų tai atrodė neįmanoma, ir jei kas tada būtų tai prognozavęs, jis būtų išjuoktas. Tačiau „pirmūnai“, t. y. sakartveliečiai, atsuko nugarą šiai galimybei, pasirinkę netinkamą konflikto pusę. Tai kelia labai didelį nerimą tiek šalies viduje, tiek tarp mūsų strateginių partnerių, kad Gruzija juda neteisingu keliu nuo pat 2013–2014 m.
Vyriausybė bandė išlaikyti provakarietišką fasadą, tačiau nieko dėl to nedarė, kad neerzintų Rusijos. Tai esmė dabartinės Gruzijos vyriausybės užsienio politikos.
Dabartinės vyriausybės praraja tarp darbų ir retorikos dėl narystės NATO bei ES yra labai didelė. Valdantieji teigė, kad suinteresuoti naryste NATO, bet konkrečiai paklausus, ką jie padarė, kad priartėtų prie šio tikslo. Ką pasisakė per NATO užsienio reikalų ministrų susitikimą ir pan.? Atsakymų nėra. Vyriausybė bandė išlaikyti provakarietišką fasadą, tačiau nieko dėl to nedarė, kad neerzintų Rusijos. Tai esmė dabartinės Gruzijos vyriausybės užsienio politikos.
Karas Ukrainoje nuėmė kaukes, nes, kai jis prasidėjo, nebeliko vietos tokiai dviveidiškai politikai ir visiems teko pasirinkti puses. Taigi šiandien matome, kad pasaulyje yra trys sostinės, iš kur galima girdėti griežtą Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio ir jo politikos kritiką. Tai Maskva, Minskas ir Tbilisis. Paklausus bet kurio valdančiosios partijos „Gruzijos svajonė“ lyderio, kas pradėjo karą 2022 m. vasario 24 d., negausite atsakymo net į tai. Jie stengiasi nematyti Rusijos agresijos, apsimesti, kad tai jų neliečia. Taigi jie ne tik neparėmė Ukrainos, bet ir neprisijungė prie Vakarų aiškiai įvardijant agresorių. O viskas, kas dabar vyksta Ukrainoje, prasidėjo 2008 m. su Rusijos agresija prieš Sakartvelą, tačiau dabar Gruzija nori likti nuošalyje. Bet taip nebus.
Sakartvelo vyriausybė nėra Ukrainos pusėje, bet sakartveliečiai labai remia Ukrainą, šimtai tūkstančių jų išėjo į gatves protestuoti prieš tokią valdžios politiką. Vyriausybė turėjo bandyti suvaidinti kažką, imtis minimalių žingsnių. Be to, šiuo metu apie 3 tūkst. sakartveliečių su ginklu rankoje kovoja Ukrainoje ir jie yra tikrieji Sakartvelo atstovai, o ne vyriausybė.
– Tokia situacija, kai vyriausybė daro viena, o tauta siekia kitų tikslų, yra labai įtempta. Kaip tai gali baigtis? Artėja nauja Rožių revoliucija?
– Tai komplikuotas klausimas. Taip, situacija yra sudėtinga. Gerai veikiančioje demokratijoje būtų neįmanoma, kad žmonės siekia vieno, o vyriausybė kito, nes vyriausybė yra žmonių atstovė. Tačiau, deja, Gruzija veikia nefunkcionuojanti demokratija, t. y. demokratija tėra popierinė. Didžiulė Sakartvelo visuomenės poliarizacija, kas yra blogų politinių sprendimų ir jų įgyvendinimo pasekmė, neleidžia susivienyti dėl jokios temos, o vyriausybė tuo naudojasi. Kartu ji kontroliuoja visas jėgas šalyje. Rinkimai Gruzijoje yra formalumas, nes visi rinkimai bus laimėti valdančiosios partijos, nepriklausomai, kas ji yra ir kiek realiai ji bus remiama. Mat rinkimų komisija ir kitos sprendimų priėmimo institucijos yra visiškai kontroliuojamos valdančiųjų, kaip ir prokuratūra, teismai ir t. t. Nėra kontrolės ir atsvarų sistemos.
Gruzijai neturėtų būti leidžiama eiti Baltarusijos keliu. Būtent neleisti perimti visos valstybės, kaip tai padarė po truputį Aliaksandras Lukašenka.
Mums reikia daugiau paramos iš mūsų draugų ir partnerių, kad būtų žinoma, jog šalyje yra žmonių, kurie sąmoningai pamina demokratijos principus, procesus ir institucijas ir kurie neturėtų išvengti bausmės už tai.
Gruzijai neturėtų būti leidžiama eiti Baltarusijos keliu. Būtent neleisti perimti visos valstybės, kaip tai padarė po truputį Aliaksandras Lukašenka. Tačiau dabar tokiu keliu vystosi Gruzija, o mes to neturėtume leisti.
