Tokios kelionės agentūroje neužsisakysi. Žurnalistas Aidanas Praleika pro sunkvežimio langą stebėjo kariaujančios Ukrainos grožį, išgyveno kuriozus, sutiko daug gerų žmonių ir įveikė raketų baimę.
Kelionės, apie kurią pasakoju, tikslas buvo lydėti humanitarinės pagalbos krovinį į rusų apšaudomą Odesą, Ukrainos uostamiestį šalies pietryčiuose. Tai beveik 1500 kilometrų į vieną pusę ir tiek pat atgal. Humanitarinio krovinio būta nemažo – 12 tonų, todėl jam gabenti pasirinktas vilkikas. Visgi visą pasakojimą vartosiu žodį fūra iš pagarbos šios sunkios profesijos atstovams ir dėl atsiminimų apie visa tai, ką su jais patyriau, lydėdamas humanitarinę misiją. Perspėju visus iš anksto susiviliojusius tokia kelione – fūra yra ne ta transporto priemonė, kuria norėtumėte keliauti 3000 kilometrų. Dievaži.
Taip pat noriu iš anksto perspėti lietuviškų feisbuko burbulų euforijoje besimaudančius bendrapiliečius, kad ši istorija ir ne apie tai, kaip Lietuvos vardas Ukrainoje skamba ant kiekvieno kampo. Taip tiesiog nėra. Be abejonės, dauguma ukrainiečių žino Lietuvą ir net kur ji yra. Tačiau trispalvę ar Vytį atpažins toli gražu ne kiekvienas. Teko sutikti ir tokių žmonių, kurie painiojo Lietuvą su Latvija ir nuoširdžiai stebėjosi, negi yra koks nors skirtumas?
Neverta tikėtis ir dėkingumo liaupsių. Čia turbūt turėčiau pabrėžti, kad per visą kelionę bendravau tik su „paprastais“ žmonėmis ir sąmoningai vengiau kontaktų su politikais, žymiais visuomenės veikėjais, bet kokiais oficialiais pareigūnais.