NATOLietuvos atstovybės prie NATO vadovas ambasadorius Deividas Matulionis mano, kad, nepaisant įvairių kalbų bei bauginimų, Aljansas ir po 20 metų išliks, bus įvairių reformų. „Bet jos nebus giluminės. Veto teisės atsisakymas NATO viduje neįmanomas“, – interviu IQ teigė jis.
– Prie NATO ką tik oficialiai prisijungė Švedija. Taip pat kalbama apie tolesnę plėtrą, įtraukiant Ukrainą, Sakartvelą ir kitas šalis. ES taip pat galvoja apie plėtrą, bet kartu keliama sąlyga – reformos, tarp kurių yra vienbalsiškumo atsisakymas. Ar nereikėtų ir NATO reformuotis, turint omeny, kad vis dažniau sulaukiama akibrokštų (Vengrijos ar Turkijos veto) ir sąjungininkams vis sunkiau sutarti?
– Pirmiausia, Švedijos ar Suomijos narystė tikrai neįneš daugiau sumaišties į NATO sprendimų priėmimą, ir manau, kad galbūt tai net palengvins procesą, nes šios šalys yra labai konstruktyvios ir nesukels jokių problemų.
Galbūt galėtų būti dažniau naudojamas toks variantas kaip „coalition of willing“ (norinčiųjų koalicija) – valstybių, kurios pasiruošusios dalyvauti spręsdamos vieną ar kitą problemą, neįtraukdamos visos NATO.
Žinoma, dabar NATO yra jau 32 šalys, bet ir prieš metus ar prieš dvejus problemos egzistavo – skirtingi interesai, skirtingos pozicijos. Tačiau visada pavykdavo jas suderinti ir dabar jas pavyksta suderinti esminiais klausimais.
NATO yra truputį kitokia organizacija nei ES. NATO – tai klasikinė tarptautinė organizacija, kur kiekviena šalis turi vieną balsą ir neegzistuoja jokia kvalifikuota balsų dauguma. ES gal ir paprasčiau būtų įvesti sistemą be veto teisės kai kuriais specifiniais klausimais, o NATO tai neįmanoma dėl pačios organizacijos prasmės ir formos.
Vis dėlto apie reformas galvojama, ir kai buvo svarstoma NATO strateginė koncepcija, apie tai buvo nemažai kalbama. Galbūt galėtų būti dažniau naudojamas toks variantas kaip „coalition of willing“ (norinčiųjų koalicija) – valstybių, kurios pasiruošusios dalyvauti spręsdamos vieną ar kitą problemą, neįtraukdamos visos NATO. Ši praktika ir toliau galėtų būti plačiau naudojama, nes kartais viena šalis vetuoja svarbius klausimus ir mes vėl turime ieškoti kompromisų, o jie nebūna patys racionaliausi.
Taigi pakeitimų turėtų būti, bet jie nebus giluminiai. Veto teisės atsisakymas NATO viduje neįmanomas, nes, kaip minėjau, tai visai kito pobūdžio organizacija nei ES.
Dainius Labutis/ELTA– Kaip įsivaizduojate NATO ateitį? Lietuva jau 20 metų yra Aljanse, kas laukia mūsų ateinančius 20 metų? „Financial Times“ neseniai viename straipsnių rašė, kad pagrindinė naujojo NATO generalinio sekretoriaus užduotis – netapti paskutiniu NATO generaliniu sekretoriumi. Kiek didelė grėsmė Aljanso ateičiai?
– Per daug dramatizmo. Mano nuomone, NATO išliks ir po 20 metų, nes tiek Amerika, tiek Europa yra suinteresuotos stiprinti bendradarbiavimą. Europai nėra svarbesnio sąjungininko kaip JAV, lygiai taip pat Amerikai nėra geresnio sąjungininko nei ES. Todėl būtų keista ir visiškai nesuprantama, jeigu atsirastų rimto skilinėjimo tendencijos pačioje NATO.
Žinoma, yra visokių pamąstymų, kaip baigsis rinkimai JAV, bet nedramatizuočiau šios situacijos. Dabar kaip tik yra NATO renesansas.
Nuo 1990 iki 2022 m. Aljansas ieškojo savo vietos. Buvo visokių keistų idėjų: kad tai turėtų tapti stabilumo ir plėtros organizacija, kad daugiau reiktų galvoti apie krizių valdymą pasaulyje, partnerysčių vystymą. Visi pamiršo, kad NATO buvo sukurta dėl kolektyvinės gynybos, dėl 5-ojo straipsnio.
Dabar grįžtame prie to, ką dešimtąjį dešimtmetį lengva ranka nurašėme. Bet tai nėra toks paprastas ir greitas procesas. Piršto spragtelėjimu nepakeisi, kas buvo padaryta per 30 metų. Ir akcentai buvo kiti, ir karinėms priemonėms dėmesio buvo mažiau – buvo kalbama apie dialogą, ginklų kontrolę.
Šiandien kalbame apie tikruosius gynybinius planus, kurie yra naujos kartos – svarbu, kad jie būtų užpildyti pajėgomis. Taip pat apie gynybos pramonės atkūrimą – tai mūsų bendras reikalas, tiek NATO, tiek ES. Ir labai glaudžiai dirbame, kad atkurtume nustekentą gynybos pramonę. Bet tam reikia laiko, reikia, kad šalys formuotų didesnes ir ilgalaikes pirkimo sutartis, kad atsirastų daugiau konkurencijos.
Tikriausiai pastebėjote, kad daugelis šalių didina savo gynybos biudžetus, net tos, kurios nėra arti Rusijos. Neseniai Norvegija paskelbė, kad pasieks 2 proc. BVP, ir žinant, koks šios šalies BVP, tie 2 proc. yra labai reikšmingas dalykas.
Manau, kad bus daugiau išteklių, daugiau pinigų gynybos pramonei ir kur kas daugiau dėmesio realiems gynybos planams, kartu greitam pajėgų permetimui, kas mums labai aktualu.
Žinome Rusiją ir kokias grėsmes ji kelia, bet tikrai tiek Lietuvoje, tiek NATO daroma daug, kad joms būtų užkirstas kelias. Dabar požiūris yra visai kitas nei prieš dvejus ar trejus metus.
Nereikia pamiršti ir branduolinio atgrasymo efekto – nėra taip, kad šis klausimas padėtas kažkur į lentyną ir apie tai niekas negalvoja. Turi būti darna tarp konvencinio ir branduolinio atgrasymo. Ir ne visi įvertina branduolinio atgrasymo reikšmę bei prasmę mums, Lietuvai, bei kitiems partneriams. NATO – branduolinis aljansas. Imtis veiksmų prieš branduolinio aljanso valstybę gerokai rizikingiau, nei imtis veiksmų prieš šalį, kuri neturi branduolinio atgrasymo priemonių.
– O ar Lietuva turi B variantą? Ką manote apie, tarkime, dvišales gynybos sutartis pačioje NATO?
– Jei kalbama apie papildomus gynybos pajėgumus, tuomet taip, tam yra dvišaliai susitarimai. Pavyzdžiui, dėl Vokietijos brigados ruošiamas visa pluoštas susitarimų, kurie įtvirtins juridiškai brigados buvimą Lietuvoje. Jeigu turėsime sprendimus su Lenkija, tuomet irgi bus dvišaliai susitarimai. Su JAV irgi turime dvišalių susitarimų.
Tai neprieštarauja vienas kitam – NATO atgrasymas-gynyba ir dvišaliai susitarimai vienas kitą papildo.
– Jei nebūtų prasidėjusi NATO plėtra prieš daugiau nei 20 metų, kaip šiandien galėtų atrodyti Europa?
– Grėsmės lygis būtų kur kas aukštesnis tiek Lietuvai, tiek kitoms valstybėms rytiniame flange. Manau, kad turime tikėti NATO 5-ojo straipsnio skėčiu. Lietuvai labai svarbu ne tik turėti savo gerai parengtas pajėgas, bet ir stiprią NATO atgrasymo politiką. Tuomet galėsime jaustis saugiai.
Žinome Rusiją ir kokias grėsmes ji kelia, bet tikrai tiek Lietuvoje, tiek NATO daroma daug, kad joms būtų užkirstas kelias. Dabar požiūris yra visai kitas nei prieš dvejus ar trejus metus.
