ScanpixPo ketverių metų pertraukos kas dvejus metus turėtos rengti Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad“ dabar verčia suklusti, tačiau ekspertai tikina – panikai priežasčių nėra, vis dėlto reikia būti pasiruošusiems provokacijoms.
Nors oficialiai deklaruojama, kad tai tik mokymai, patirtis rodo, jog tokie scenarijai tampa ir geopolitinės žinutės dalimi. Kiekvienas „Zapad“ yra ne tik kariuomenės judėjimas, bet ir politiniai signalai, bandymas daryti spaudimą Vakarams bei testuoti regiono atsparumą.
Pastaraisiais metais pratybos tapo kone ritualu – kartojasi scenarijai, imituojami įsiveržimai, kontratakos, branduolinių ginklų panaudojimo galimybės. Visa tai formuoja tam tikrą psichologinę atmosferą, kurioje Kremlius stengiasi parodyti tariamą savo galią. Tačiau šiandien situacija kitokia: Rusija įklimpusi kare Ukrainoje, jos resursai išsekę, o Baltarusija balansuoja tarp priklausomybės nuo Maskvos ir desperatiškų bandymų švelninti Vakarų sankcijas.
Anot saugumo ekspertų, būtent šių metų „Zapad“ gali skirtis nuo ankstesnių pratybų. Nebėra nei tokios pompastiškos propagandinės kampanijos, nei bauginimo retorikos, kuri dažnai lydėdavo ankstesnius manevrus. Vakarų sostinėse jaučiama ramybė, o atsakingos institucijos Lietuvoje bei NATO sąjungininkai pabrėžia, kad situacija yra kontroliuojama, pajėgos stebi kiekvieną priešo judesį.
Scenarijaus tikimybė
Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Tomo Janeliūno, pratybos jau dešimtmetį grindžiamos tuo pačiu scenarijumi: tariama NATO invazija į Baltarusiją, greitas pajėgų mobilizavimas, kontratakos ir net branduolinių ginklų panaudojimo imitacija. Anot jo, tai ne tik karinis žaidimas, bet ir signalas Vakarams apie Maskvos pasirengimą naudoti visus įrankius.
„Tipinis šių pratybų scenarijus yra kartojamas jau pastarąjį dešimtmetį. Iš pradžių imituojama hipotetinė NATO karinė invazija į Baltarusiją: fiktyvios NATO šalys „Neris“, „Pomorija“ ir „Poliarinė Respublika“ įsiveržia į Baltarusijos teritoriją ir atakuoja Rusijos karinio laivyno objektus“, – T. Janeliūnas rašo savo „Karo ženklai ir scenarijai“ paskyroje „Substack“ platformoje.
Politologas pabrėžia, kad svarbi pratybų dalis – kontratakų fazė, kurioje testuojami Rusijos gebėjimai vykdyti plataus masto manevrus: „Antroji fazė skirta vykdyti kontratakas perimant Vakarų Baltarusijos teritoriją ir testuojant Rusijos karinių pajėgų gebėjimus vykdyti didelio masto konvencines manevrines operacijas. Galiausiai yra įsiveržiama į NATO šalis ir sunaikinamos likusios „priešiškos pajėgos.“
Anot eksperto, simbolinis branduolinių smūgių imitavimas dar labiau atskleidžia tikrąją Kremliaus logiką.
„Kai kuriais atvejais „Zapad“ pratybose buvo imituojami ir Rusijos smūgiai „priešininko“ pajėgoms taktiniais branduoliniais užtaisais. Tai turėjo būti baigiamoji simuliacinio karo fazė, siekiant deeskaluoti situaciją, demoralizuoti priešininkus ir išsaugoti Rusijos–Baltarusijos pajėgas nuo gresiančio pralaimėjimo“, – minėjo T. Janeliūnas.
Mažesnis mastas, mažesnė grėsmė
Pasak karybos eksperto Egidijaus Papečkio, pratybų mastas šį kartą neturėtų gąsdinti – apie 30 tūkst. karių, galbūt net ir mažiau. Anot jo, oficialūs skaičiai iš Baltarusijos vadovo Aliaksandro Lukašenkos žodžių sutampa ir su Lietuvos institucijų vertinimais, todėl šiuo atveju galima tikėti, jog kalbama apie realybę.
„Naujausiais duomenimis, mūsų Antrojo departamento vadovas paminėjo 30 tūkst. Baltarusijos ir Rusijos karių kartu sudėjus. Anksčiau, taip, būdavo minimi šimtai tūkstančių karių, tačiau šiais metais tikrai ne“, – kalbėjo E. Papečkys.
Karybos ekspertas pabrėžia, kad didžiausias skirtumas tarp dabartinių ir ankstesnių „Zapad“ yra psichologinis fonas. Jei prieš dešimtmetį pratybos kėlė tikrą nerimą visuomenėje, dabar tiek institucijos, tiek žmonės jaučiasi labiau pasirengę ir mažiau linkę panikuoti.
„Anksčiau labai stipriai keldavo nerimą, kad va štai, dalyvauja daug karių, visi apie pratybas kalba, visuomenė nerimauja. Tačiau matome, kad šį kartą jie net nesistengia sukelti to nerimo“, – minėjo karo istorikas.
Pasak E. Papečkio, Rusija nebeturi nei resursų, nei politinės valios kelti realią grėsmę NATO. Tačiau provokacijų rizikos atmesti negalima – tokia yra režimų prigimtis.
„Provokacijų tikimybė visuomet yra didelė, todėl, kad toks pas juos režimas. Iš jų niekas nepareikalaus atsakomybės, ten nėra rinkimų, jie visiškai ramūs dėl savo valdžios ir tik agresyvumas jiems padeda tą valdžią išlaikyti“, – kalbėjo karybos ekspertas.
Nepaisant to, anot eksperto, Lietuva šįkart gerai pasiruošusi – tiek valstybė, tiek visuomenė turi didesnį atsparumą, o realių grandiozinių provokacijų per „Zapad“ tikėtis neverta.
„Šiuo metu nėra pagrindo tikėtis grandiozinių provokacijų. Jeigu jie ruoš kokias nors provokacijas, mes tikrai apie jas sužinosime dar prieš pradedant vykdyti“, – tikino E. Papečkys.
Provokacijų šešėliai
Karybos ekspertas, Lietuvos kariuomenės atsargos majoras Darius Antanaitis savo įžvalgas pradeda lygindamas dabartį su praeitimi. Jo teigimu, prieš 2022 m. invaziją į Ukrainą pratybos buvo įspūdingo masto – dalyvaudavo iki 400 tūkst. karių. Dabar tokių pajėgumų tiesiog nebėra, nes didžioji dalis Rusijos kariuomenės įstrigusi fronte.
Anot karybos eksperto, oficialiai deklaruojami skaičiai neatspindi tikrovės. Tai tik „akių dūmimas“ – pratybos vyksta platesniame kontekste, kai tuo pačiu metu treniruojami padaliniai nuo Arkties iki Azijos.
„Karių bus gerokai daugiau nei nurodyta, kadangi nebuvo įskaičiuoti tie daliniai ar padaliniai, kurie lygiagrečiai vykdo savo pratybas, jau ne „Zapad“ rėmuose“, – kalbėjo D. Antanaitis.
Atsargos majoras atkreipia dėmesį ir į Baltarusijos vaidmenį. Pasak jo, nors ši iki šiol nedalyvavo tiesiogiai kare Ukrainoje, tačiau jos kariuomenė faktiškai veikia kaip Rusijos dalis: tiekia ginklus, amuniciją. „Baltarusijos sandėliai yra praktiškai skirti maitinti Rusijos kariuomenę. Baltarusija taip pat aktyviai padeda Rusijai apeiti sankcijas, gamina įrangą, kurią tiekia į Rusiją“, – minėjo karybos ekspertas.
Ekspertas pabrėžia, kad rizika provokacijoms visuomet išlieka – nuo ryšio trikdymo iki oro erdvės pažeidimų. Tai, anot jo, dalis Maskvos elgesio modelio.
„Vienos iš provokacijų gali būti radijo ryšio trikdymas, Rusijos lėktuvų įskridimas į mūsų teritoriją arba skridimas be atsakiklio. Turime suvokti, kad taip gali nutikti, būti pasiruošę ir nepanikuoti“,– galimus scenarijus vardino ekspertas.
Tačiau, pasak D. Antanaičio, nereikia pasiduoti panikai. Šiandien Rusija yra per daug išsisklaidžiusi tarp įvairių frontų – nuo Ukrainos iki Kaukazo ar Afrikos – todėl galimybės sukelti rimtą karą NATO pasienyje minimalios.
„Panika niekur nepriveda, nebent atkreipia daugiau į save dėmesio, tačiau iš principo tai labai kenksmingas dalykas, todėl reikia būti pasiruošusiems ir nepanikuoti“, – tikino D. Antanaitis.
