Rytis ŠeškaitisKartu su augančiais Lietuvos verslais stiprėja ir filantropijos tradicijos. Tačiau žurnalo „Top“ kalbinti pašnekovai sutinka – esame dar tik kelio pradžioje.
Filantropijos lygį valstybėje išmatuoti nėra lengva. Kasmet daugiausia paramos teikiančių valstybių sąrašą pateikia Pasaulinis dalijimosi indeksas (World Giving Index), jame Lietuva toli gražu nežiba – 2024-aisiais užėmė 139-ą vietą iš 142 (žr. grafiką). Vis dėlto šis indeksas fiksuoja tik fizinių asmenų paramą, be to, nors išskiriamos trys sritys, kaip galima dalytis savo gėriu – pagalba nepažįstamiesiems, finansinė parama ir savanorystė, – čia labiau vertinamas paramos teikimas, o ne mecenatystė ar filantropija. Šiuo klausimu Lietuvos vietai indekse nepadėjo ir gausus lėšų skyrimas parama Ukrainai besirūpinančioms organizacijoms.
Tačiau filantropijos arba mecenatystės tradicija Lietuvoje – jokia naujiena. Tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų ne vienas buvo mecenatas – sąrašo pradžioje rikiavosi Radvilos, Chodkevičiai, Pacai ir kitos žymios didikų šeimos. Tarpukario Lietuvoje filantropija įgavo kiek kasdieniškesnį vaizdą, ja ėmė daugiau užsiimti vidurinės klasės intelektualų šeimos, buvo steigiamos įvairios labdaros organizacijos. Sovietmetis šias pilietinės visuomenės užuomazgas sunaikino – gyventojais turėjo pasirūpinti valstybė.
Nepriklausomoje Lietuvoje filantropija pamažu ėmė atgimti – stiprėjant ir turtingėjant verslams, augant visuomenės pilietiškumui, semiantis pavyzdžių iš Vakarų, pradedamos atkurti filantropijos tradicijos ir mastas. Ne vienas verslininkas remia mokslą, meną, švietimą, prisideda prie socialinių problemų sprendimo. Tačiau „Top“ kalbinti filantropai ir jų paramos sulaukiančių organizacijų atstovai tikina – iki tvirtos tradicijos susiformavimo dar reikia nueiti ilgą kelią.
