ScanpixNuo pat naujo popiežiaus Leono XIV paskelbimo netyla diskusijos dėl lotyniškų (tridentinių) mišių suvaržymų atlaisvinimų. Buvęs Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto, filosofas ir kultūros istorikas Vytautas Ališauskas interviu IQ teigė, kad tai nėra prioritetinis klausimas Katalikų bažnyčiai, bet spaudimas yra didelis.
– Papasakokite truputį plačiau apie lotyniškų mišių istoriją ir kodėl jų atsisakyta. Ar galima sakyti, kad Bažnyčia, reaguodama į reformaciją, perėjo prie mišių gimtąja kalba, nes siekė būti arčiau žmonių?
– Reformacija buvo XV–XVI a., tad ne visai taip. Manau, kad perėjimas įvyko, nes lotynų kalba nustojo būti suprantama. Dar XIX a. išsilavinę žmonės lotyniškai pakankamai gerai mokėjo, bet svarbesnis dalykas buvo kitas – jau XX a. pirmaisiais dešimtmečiais atsirado sąjūdžiai, kurie akcentavo žmonių įsitraukimą ir dalyvavimą liturgijoje. Šie sąjūdžiai nebuvo radikalūs ir nesiūlė atsisakyti lotynų kalbos, bet buvo pradėti leisti nešiojami mišiolėliai, kur lotyniški maldų tekstai buvo paraleliai su nacionaliniu vertimu.
Jau vėliau apskritai lotynų kalbos reikšmė mažėjo, vis mažiau jos dėstoma gimnazijose. Antra, daugėjo idėjų reformuoti liturgiją, apvalant iš jos daugybę priedų, kurie susikaupė per šimtmečius. Ta tradicinė liturgija tapo labai paini, įvairių švenčių persiklojimai, daugybė papildomų viduramžiais ir baroko laikais atsiradusių apeiginių momentų. Iš vienos pusės, liturgija buvo labai iškilminga, iš kitos – sunku suvokti ir joje dalyvauti aktyviai.
Mąstymas apie tai, kad tikintysis turi visavertiškai įsijungti į liturgiją, o ne tik būti jos stebėtojas, buvo didžioji paskata įvesti gimtąją kalbą.
Popiežius Benediktas XVI liberalizavo tridentinių mišių leidimą, bet paaiškėjo, kad tai nėra fundamentalus dalykas, tik išvestinis. Fundamentalus dalykas yra Vatikano antrojo susirinkimo dekretų atmetimas.
– Kodėl, jūsų nuomone, dabar vėl populiarėja tridentinės mišios?
– Tikros statistikos niekas neturi. Tačiau apskritai mes matome tam tikrą reakciją į tai, kas laikoma liberalizmu, į tuos „woke“ perlenkimus ir pan. Iš vienos pusės, grįžimas į vienokio ar kitokio laipsnio konservatizmą nebūtinai yra labai masinis, bet neabejotinai jis egzistuoja.
Kita vertus, be jokios abejonės, tai reakcija į tam tikrus liturginius perlenkimus, kurių buvo nemažai po Vatikano antrojo susirinkimo, kurie ir toliau daug kur išlikę. T. y. ir dvasininkų improvizacijos mišių metu, lėkšta ir primityvi muzikinė pusė, galiausiai kunigo kaip centrinės liturgijos figūros sumenkimas ir pasauliečių vaidmens išaugimas.
Paulius Peleckis Alfa.ltMan teko pačiam ne kartą matyti kai kuriuose Europos regionuose, kad kunigas yra tiesiog kaip tam tikras statistas, kurio užduotis – konsekracija, o visam kitam vadovauja parapijos koordinatorė ar administratorė. Iš dalies tai susiję ir su kunigų stoka.
Na ir dar tikriausiai lotyniškų mišių populiarumas susijęs su noru daugiau estetikos, daugiau iškilmingumo, kurį apskritai siečiau su tam tikru nusivylimu demokratija Vakarų pasaulyje. Demokratiškumas ir paprastumas, kaip matome, šiandien išgyvena tam tikrą krizę. Dabartinių mišių tvarkos santūrumas ir kuklumas tarsi neįtelpa netgi į estetinę liniją, nors tinkamai atliekamos mišios išlieka iškilmingos. Kiekvienas gali įsitikinti tuo pamatęs mišias Šv. Petro aikštėje – orumo, iškilmingumo ir paprastumo tikrai nestinga.
– Kodėl popiežius Pranciškus buvo toks kritiškas dėl lotyniškų mišių ir smarkiai apribojo jas?
– Tam tikrą nerimą sukėlė šių ekstraordinarinių mišių grupių noras kurti alternatyvias parapijas, kurti kažkokią geresnę Bažnyčią šalia, vilioti tikinčiuosius pas save, skaldyti parapijas. Tai buvo, man atrodo, svarbiau.
– Bet jos nėra draudžiamos, nėra nuodėmė lankytis lotyniškose mišiose?
– Ne, Pranciškus neuždraudė, tik susiaurino ir sureguliavo taip, kad tai nebūtų ekspansyvi ir pretenduojanti dominuoti tridentinių mišių grupė.
– Ar naujasis popiežius Leonas XIV keis šią tvarką? Daug kas jį ragina atlaisvinti lotyniškų mišių taisykles?
– Kas gali pasakyti? Nemanau, kad jis šalininkas tokių mišių. Kitas klausimas – vėlgi praėjo tam tikras laikas, lygiai kaip po Benedikto sprendimų šiek tiek atlaisvinti tridentinių mišių šventimą, Pranciškui pasirodė, kad tie sprendimai nedavė norėtų vaisių, nes, užuot stiprinę Bažnyčios vienybę, deja, atrodo, kad ją susilpnino.
Po Pranciškaus sugriežtinimo prabėgo keletas metų ir gali būti įvertinta iš naujo, bet nemanau, kad sugriežtinimas gali būti atšauktas. Galimas daiktas, kad bus kai kurie patikslinimai.
Nemanau, kad tai yra pirmos eilės klausimas ir veikiausiai nebus labai skubama.
Tiesa, justi labai stiprus spaudimas šiam popiežiui ir konservatyvioje žiniasklaidoje, ir iš tam tikrų grupių, kad jis atšauktų viską, kas buvo, ir visi momentai, kurie neturėtų labai stebinti, iškeliami, akcentuojami, pavyzdžiui, kai popiežius pavartoja lotynų kalbą (bet lygiai taip pat lotynų kalba buvo vartojama ir Benedikto, ir Pranciškaus). Nors iš to bandoma padaryti sensaciją, kad esą popiežius yra „už mus“, t. y. už tuos, kurie save laiko tradicijų gynėjais.
Tai, manau, nepagrįstas dalykas ir tam tikra spaudimo popiežiui forma, bet nemanau, kad spaudimas bus produktyvus, paprastai atvirkščiai – atsiranda tam tikro atsargumo, neskubėjimo. Bažnyčia veikia šitaip.
Daugiau apie lotyniškas mišias skaitykite naujausiame žurnalo IQ numeryje
