ScanpixNepalaužiamas Ukrainos pasipriešinimas plieno gamykloje prikaustė viso pasaulio dėmesį. Liza Cookman susitiko su išgyvenusiais ir iš nelaisvės ištrūkusiais Mariupolio gynėjais.
Kai smogė artilerija, 27-erių karys savanoris ėjo automobilio link geležies ir plieno gamyklos „Azovstal“ teritorijoje Mariupolio mieste. Molfaras, kaip jį praminė bendražygiai, gerai suprato pavojų: jis ir dar keli vyrai buvo nuvykę į gamyklą pasiimti atsargų ir ketino grįžti. Prie pat jų detonavęs sprogmuo įkaitusiomis skeveldromis suvarpė Molfarui pilvą ir sulaužė dubenį. Po to įvyko dar trys sprogimai.
Mariupolio uostamiestį pietrytinėje Ukrainos dalyje Rusijos pajėgos apsupo jau pirmąją karo savaitę. Užimti šį miestą, esantį tarp Rusijos okupuotų teritorijų į rytus ir vakarus, buvo strateginis Vladimiro Putino tikslas, ir jo kariai darė viską, kad tą tikslą pasiektų. Kelias savaites Mariupolis buvo bombarduojamas bombomis ir raketomis iš sausumos, jūros ir oro. Pastatai buvo lyginami su žeme. Civiliai gyventojai slėpėsi rūsiuose kaip pelės, išlįsti paieškoti maisto galėdavo tik trumpomis pertraukomis tarp atakų. Gatvėse gulėjo šunų griaužiami lavonai. Kiti buvo sumesti į paskubomis iškastas masines kapavietes.
Kovo 15 d., kai buvo sužeistas Molfaras, bombos krito kas kelias minutes. Rusijos pajėgos pralaužė miesto gynybą, o ukrainiečių kovotojai buvo išsekę. Molfaras priklausė „Azovo“ pulkui – su kraštutinėmis dešiniosiomis pažiūromis siejamai sukarintai grupuotei, kuri 2014 m. buvo suburta kovai su prorusiškomis pajėgomis.
