ScanpixRisnodamas per mūšio lauką Jamesas Astillas aptaria karą ir taiką su Baracko Obamos administracijos sąžinės balsu.
Šiek tiek po 8.30 val. apsiblaususiomis akimis ir kiek nervindamasis pasirodau prie dailaus lentelėmis apkalto Samanthos Power namo Konkordo priemiestyje (Masačusetso valstija). Man ne tik pavyko susitarti dėl interviu su buvusia B. Obamos žinove žmogaus teisių klausimais ir ambasadore Jungtinėse Tautose, bet ji netgi pasiūlė kartu pabėgioti. Kadangi pusę nakties skaičiau iš leidėjo gautą didelės apimties S. Power prisiminimų knygą, šiek tiek baiminuosi, nes nė nenutuokiu, kokią mankštą ji turi galvoje. Memuaruose „Idealistės išsilavinimas“ (The Education of an Idealist) ji kone tarp kitko užsimena, kad perkopusi 20-metį dalyvavo Bostono maratone (vėliau šį faktą kelissyk pakartojo). Norėdami sulaukti minios palaikymo, kiti bėgikai marškinėlius apsirašinėdavo sąmojingais šūkiais. Tačiau ji buvo neseniai grįžusi iš Bosnijos ir Hercegovinos, kurioje rengė pranešimus apie ten vykusį karą, todėl ant savųjų marškinėlių užrašė: „Prisiminkime Srebrenicą, kur buvo nužudyti 8000 Bosnijos musulmonų vyrų ir berniukų.“ Su S. Power menki juokai.
Aukšta sportiška 48-erių buvusi diplomatė vis dar ugniniais plaukais atidaro duris jau apsivilkusi bėgimo drabužius – violetinius šortus bei pilkus marškinėlius – ir įsistebeilija man į akis. „Ar mes buvome susitikę?“ – paklausė ji. Paskui pastebi, jog nedėviu bėgiko aprangos, ir pasidomi, kodėl.
„Gal galėtume pradėti nuo kavos?“ – baikščiai pasiteiravau. „O, žinoma! – pralinksmėjo ji kalbėdama su Dublino akcentu, kurį paveldėjo iš airiškos šeimos. – Jei nenorite, mes apskritai neprivalome bėgioti.“ Kaip paaiškėja, iš tiesų S. Power nemėgsta bėgioti. „Tai skausminga ir nuobodu“, – suurzgė ji. Bet kaipgi visi tie maratonai? „Jie tik padėdavo man surasti jėgų nubėgti tuos 8 km per dieną, – pasakė ji ir numojo ranka. – Jei to nepadaryčiau, jausčiausi siaubingai. Ir, žinoma, man, kaip moteriai, buvo svarbu gerai atrodyti.“
