ShutterstockTamara Gilkes-Borr dar būdama šešerių suprato, kad jos plaukai nėra laikomi normaliais
Kažin, ar prisimenate, kaip mokyklose buvote tikrinami, ar neturite utėlių. Man prieš akis vis dar stovi sutrikęs slaugės veidas atėjus mano eilei. Jos balta oda net išraudo. Pamaniau, kad gal kaip nors prasižengiau. Tai siaubingas jausmas nepriekaištingai gerai šešiametei mergaitei. Slaugė nedrąsiai išpynė vieną iš mano kasų ir pabandė perbraukti plaukus šukomis, bet galiausiai pasidavė ir išsiuntė mane atgal į klasę. Pamenu, kad likusią dieną praleidau sušiauštais plaukais ir jaučiausi nejaukiai.
Tuo metu dar nesupratau, kad neišlaikiau išbandymo šukomis. Juodaodžių plaukai garbanojasi smulkiau nei baltaodžių, todėl tankiomis šukomis neįmanoma jų perbraukti nuo šaknų iki galiukų. XIX a. JAV kai kuriose bažnyčiose prie durų būdavo kabinamos šukos: įeiti galėdavo tik tie tikintieji, kurių plaukuose jos neįstrigdavo.
Slaugės kaltinti negalima. Ta scena nutiko daugiausia baltaodžių lankomoje priemiesčio mokykloje Naujojo Džersio valstijoje ir moteris nebuvo apmokyta tikrinti tokių plaukų kaip mano. Vis dėlto tada pirmą kartą blogai pasijutau dėl savo plaukų. Ir ne paskutinį. Išmokau vengti situacijų, kuriose žmonės gauna progą juos pakomentuoti. Kai baltaodės draugės per vakarėlius su nakvyne pasiūlydavo padaryti man šukuoseną, paprasčiau būdavo atsisakyti, nei aiškinti, kodėl plaukų šepečiu nieko nepadarysi. Lioviausi vaikščioti su klasės draugėmis į maudynes, nes nusibodo atsakinėti į klausimus, kodėl mano plaukai sušlapę taip susisuka. Per pokalbius apie grožio procedūras apskritai stengdavausi neprasižioti. Ir visų pirma tikėdavausi, kad niekas nelies mano plaukų.
