Cindy Sherman jau 40 metų fotografuoja save prisidengusi groteskiškomis ir žavingomis kaukėmis. Simonas Willisas ieško už makiažo besislepiančios moters.
1983 m. C. Sherman nufotografavo autoportretą, kurį pavadino „Menininkė savo studijoje“. Sėdėdama ant kėdės tarp fotografinės įrangos su baltais marškiniais ir saikingu makiažu ji atrodo lyg tikras geros nuotaikos įsikūnijimas. Bet atidžiau įsižiūrėjus matyti, kad moteris dėvi šviesiaplaukį peruką, kuris tikriausiai buvo pasirinktas vietoj kito, numesto ant žemės. Prie kojų stovi du šabloniški bohemiško gyvenimo simboliai: nuorūkų prigrūsta peleninė ir taurė raudonojo vyno. Tai ne portretas, o satyra.
Apie šią nuotrauką mąsčiau vieną balandžio rytą stovėdamas prie C. Sherman studijos Manhatane, kur atvykau susitikti su fotografe prieš pirmąją jos darbų retrospektyvą Didžiojoje Britanijoje, vasarą eksponuotą Nacionalinėje portretų galerijoje, Londone. „Menininkė savo studijoje“ – tai įspėjimas visiems, kas tikisi įžvelgti už personažų slypinčią asmenybę.
C. Sherman jau 40 metų fotografuojasi persirengusi kitais žmonėmis. Ji išgarsėjo 1980 m. „Nepavadintais juostelės kadrais“ – 69 nespalvotų nuotraukų ciklu, kuriame įkūnijo įvairias Holivudo ir Europos kino įkvėptas stereotipines moteris: seksualias šviesiaplaukes ir nusivylusias namų šeimininkes. Nuo tada jos kolekciją papildė suvedžiotojos ir mados aukos, išgarsėti norinčios aktorės ir nepageidaujami modeliai, pikti klounai ir renesanso madonos. Paprastai kiti menininkai portretais bando tikroviškai perteikti personažus arba išryškinti jų psichologines savybes. C. Sherman darbai grindžiami melu: dirbtiniu tobulumu, kurį mums bruka televizija, kinas ir žurnalai, neteisybėmis, kuriomis save maitiname, kaukėmis, po kuriomis slepiame tikrąsias savo asmenybes. Ji nė nebando užmaskuoti išmonės: makiažas neretai provokuojantis, protezai bado akis. Ši karikatūros potekstė jos nuotraukose dažnai kuria nejaukią nuotaiką, todėl kūriniai atrodo drauge tragiški, komiški ir žiaurūs.
