Studio Libeskind, Stefano Ruizo nuotr.„Kartais projektams nelemta išsipildyti dėl ekonominių, politinių priežasčių, – Agnei Žemaitytei prisipažino pasaulinio garso architektas Danielis Libeskindas. – Bet kiekviena idėja, kiekvienas piešinys, kiekviena forma turi ateitį, jeigu jiems buvo pritarta. Todėl ir neįgyvendinti projektai nėra tuščias laiko švaistymas.“ Akivaizdu, kad nei politinės, nei ekonominės priežastys nesukliudė Vilniuje iškilti jau antram D. Libeskindo pastatui.
D. Libeskindo vardas architektūros pasaulyje garsiai suskambėjo, kai 1989 m. jis laimėjo konkursą kurti Berlyno žydų muziejų ir per dešimtmetį įspūdingas projektas buvo sėkmingai įgyvendintas. Nuo tada architektas Berlyne turi erdvų butą, kuriame praleidžia nemažai laiko. Nors iš esmės gyvena Niujorke, namus jis turi ir Milane, Šanchajuje, dar keliose šalyse – ten, kur dėl įgyvendinamų projektų jam tenka praleisti daugiau laiko, arba vietose, kurios per klajoklišką architekto gyvenimą tapo išskirtinai artimos.
Gyvenime dėl įvairių priežasčių net 18 kartų kraustėtės per Atlantą. Kiekvieną vietą, kurioje gyvenote ir kūrėte, vadinate svarbia savo klajokliško gyvenimo dalimi. Kokią to gyvenimo dalį užima Vilnius?
Vilnius man labai artimas miestas – gimiau Lenkijoje, Lodzėje, taigi visai šalia Lietuvos. Tėvai išgyveno Holokaustą, nors iš gausios giminės neliko artimųjų. Daug mano šeimos narių buvo kilę iš Vilniaus. Tai vieta, kuri man labai artima kultūriškai, kurią pažįstu ir myliu. Man tai ypatingas miestas dar ir todėl, kad čia yra mano sukurtas MO muziejus, o dabar įgyvendinamas ir dar vienas mano projektas – verslo centras „Artery“.
