Belstis į Dariaus Vaičiulio vasarnamį Preiloje ir tenykštę ramybę drumsti klausimais iš pradžių atrodo įžūloka. Bet verslininkas, alpinistas ir Dakaro ralio dalyvis Viktorijai Vitkauskaitei sako, kad jo gyvenime darbas nuolat pinasi su poilsiu, o reikalai – su pomėgiais.
Kuršių marios tykiai teliūskuoja visai šalia namo terasos. Tačiau šioje – ne tik hamakas bei kiti poilsio atributai, bet ir ant stalo gulintis kompiuteris. Ar tai reiškia, kad ir saulėtą vasaros dieną žvelgdamas į marių vandenį D. Vaičiulis regi ne jį, o ekselius? „Tikrai ne. Bet juk nebūna taip, kad čia nieko neveiktum – vis tiek atsiranda kompiuteris ar knyga, dažnai – ir draugų kompanija. O telefono šioje vietoje būdamas galiu ir dvi tris dienas nepajudinti, todėl man prisiskambinti sunku. Apskritai labai gerai jaučiuosi ir be ekranų“, – teigė įsitaisęs terasoje prie stalo, ant kurio iš tiesų telefono nematyti.
D. Vaičiuliui jau seniai nebereikia skirstyti laiko į darbo dienas ir savaitgalius ar vaikščioti į biurą „nuo devynių iki šešių“. Tiesą sakant, biure jis apskritai retas svečias. Prieš trejus metus kaunietis sėkmingai pardavė paties įkurtą mobiliųjų telefonų ir jų priedų mažmeninės prekybos tinklą „Spaineta“; žurnalas TOP 500 verslininką mini tarp turtingiausių Lietuvos žmonių, nors jis pats šią informaciją palydi juoku. 2018-ųjų pabaigoje vyras įkopė į Vinsono masyvą Antarktidoje ir taip sklandžiai užbaigė projektą „Seven summits“. Šio tikslas – užkopti į aukščiausias visų pasaulio žemynų viršūnes, ir tai iš lietuvių iki jo yra padaręs tik legendinis alpinistas Vladas Vitkauskas. O šių metų sausio pradžioje tiesiai iš Antarktidos D. Vaičiulis keliavo į Dakaro ralį, kuriame jau trečią kartą dalyvavo su lenktynininku Antanu Juknevičiumi. Šįkart po daugybės ypač nelengvų išbandymų lietuviai galutinėje įskaitoje buvo 35-ti. Pernai pasiekė rekordinę dueto vietą – tapo dvylikti.
Versle, ralyje, alpinizme vienam žmogui pasiekimų – per akis. Žvelgiant iš šalies galima pamanyti, kad visas jo gyvenimas yra viena didelė sėkmės istorija, nors pats su tuo tikriausiai ginčytųsi (o ginčytis, kaip prisipažįsta, labai mėgsta). Jis neslepia, kad yra priėmęs netinkamų sprendimų, patyręs nemažai kainavusių pamokų, o valdant verslą apskritai tenka suvokti, jog žengi į anaiptol ne stagnacijos ar ramybės zoną. Ne visada būsi ant bangos – kartais teks atsidurti ir po ja. Kita vertus, kalbėdamas apie iššūkius ir požiūrį į juos D. Vaičiulis pasako kone vadovėlinę frazę: „Tikrai manau, kad nieko nėra neįmanomo.“ Bet nuo ko visi tie įmanomi dalykai prasidėjo?
