Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT) supurčius koronavirusui, jo vyriausiajam dirigentui Ričardui Šumilai kurį laiką teko diriguoti ne orkestrui, o tikslui suvaldyti šią nekasdienę situaciją. Su muziku kalbėjusi Viktorija Vitkauskaitė įsitikina, jog tarp batutos ir krizių komunikacijos – kur kas daugiau bendro, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Jau reikėtų prie to įprasti, bet vis dar nesinori: sutarti pokalbiai atšaukiami neribotam laikui, lauktų spektaklių premjeros perkeliamos, o gyvi susitikimai vėl persikrausto į „Skype“ ir „Zoom“. Nesinori pripažinti ir fakto, jog nemažą pokalbio su LNOBT vyriausiuoju dirigentu dalį pasigviešia ne muzika, o koronavirusas.
Dar rugpjūčio pradžioje mums planuojant susitikti gyvai R. Šumila perspėjo: „Dirbu kasdien nuo dešimtos ryto iki vėlaus vakaro.“ Didelis jo krūvis išliko, bet darbo pobūdis kardinaliai pakito per vieną dieną. Tąkart dirigentas buvo spėjęs vos įbėgti į repeticiją su „Vilnius City Opera“, kurios komanda ruošėsi paskutinį kartą parodyti „Pikų damą“. Net aštuonerius savo darbo metus su šia trupe anksčiau praleido ir pats R. Šumila, tad ir paskutiniuose spektakliuose jis norėjo būti šalia. Bet vos po keliolikos minučių suskambo dirigento telefonas. Žinia apie koronavirusu užsikrėtusį LNOBT teatro vadovą Joną Sakalauską plačiai pasklido tuoj pat, o R. Šumilai tai reiškė būtinybę iškart lėkti namo, užsidaryti tarp savų sienų, atlikti viruso testą ir skubiai spręsti kilusią krizę.
