Visiems teko girdėti apie Vezuvijų, bet gerokai pavojingesnis ugnikalnis yra Flegrėjaus laukai. Helen Gordon keliauja į Neapolį patyrinėti šios didžiulės grėsmės.
Karštą vasaros popietę Neapolio universiteto petrologijos profesorius Vincenzo Morra nusivežė mane į rudas Pisčiarelio kalvas į vakarus nuo Neapolio. Pravažiavę dideles užmiesčio pigių prekių parduotuves ir nenaudojamas futbolo aikštes sustojome priešais apleistą pastatą plokščiu stogu. „Keliaujame ten, kur galima prisiliesti prie ugnikalnio“, – pareiškė jis. Išlipusi iš automobilio akimirksniu pajutau du dalykus: užuodžiau aitrų supuvusius kiaušinius primenantį sieros kvapą ir išgirdau triukšmą, kuris šlaitą gaubiančioje tyloje veržėsi stebėtinai garsiai.
V. Morra, kuris taip pat koordinuoja Italijos ugnikalnių rizikos komitetą, pirmas nužingsniavo takeliu link nedidelės uolėtos daubos. Pasukus už kampo triukšmas sustiprėjo. Jis priminė milžinišką krioklį arba kokią nors pragaro mašiną. Priešais išvydau šio garso šaltinį – didžiulį garų srautą, kylantį iš properšos pilkose uolose. Po šiuo plyšiu raugėjo ir kunkuliavo suplakto urvo telkinys. Greta nebuvo jokios augalijos, o žemė po kojomis atrodė karšta. Žvelgėme į tai, ką vulkanologai vadina fumarolėmis. Karštis kilo iš magmos telkinio, susikaupusio maždaug 3 km gelmėje.
Flegrėjaus laukai (arba Ugnies laukai) – tai kalderos tipo, t. y. plačią stačiašlaitę daubą viršūnėje turintis ugnikalnis („caldera“ ispaniškai reiškia „katilas“). Kiti panašūs ugnikalniai yra Jeloustounas Vajomingo valstijoje JAV, Rabaulas Papua Naujojoje Gvinėjoje ir Tengeris Indonezijoje. Flegrėjaus laukai greičiausiai susiformavo prieš maždaug 35 tūkst. metų, kai milžiniškas priešistorinis ugnikalnis išsiveržė, susmego ir taip sudarė didelę dubens formos įdubą – kalderą. Po 20 tūkst. metų įvykęs dar vienas išsiveržimas sudarkė pirminę kalderą ir suteikė jai dabartinę formą. Šiuo metu plačiausioje vietoje ji yra 15 km skersmens ir driekiasi net po kai kuriais Neapolio rajonais bei Pocuolio įlanka.
