Kaip įsitikino Matthew Sweetas, siaubinga skyrybų istorija iš ES pasitraukusiai Didžiajai Britanijai nežada nieko gera
Žvelgiant į neįsivaizduojamai tolimą ketverių metų praeitį atmintyje iškyla istorijos epizodas, kai tuometė ministrė pirmininkė Theresa May stovėdama Bendruomenių rūmuose pamokslavo parlamentarams apie vieną Sapiro–Whorfo hipotezės aspektą. Kalba nėra pasyvi – ji gali formuoti įvykius, kuriuos apibūdina. „Nenorėčiau vartoti termino „skyrybos su ES“, – kalbėjo ji. – Nes pernelyg dažnai po skyrybų žmonės negali pasigirti gerais santykiais.“
Ir tie vyrukai jos paklausė. Jacobas Reesas-Moggas ėmė kalbėti apie pasidavimą, pajungtas valstybes ir Anglijos karaliaus Jono sutikimą pripažinti Prancūzijos valdžią žemyninėse Plantagenetų imperijos teritorijose. Davidas Davisas prisiminė nuolaidžiavimo politiką prieš Antrąjį pasaulinį karą. Patarimo nereikėjo tik Borisui Johnsonui, kuris beveik visą savo karjerą pastatė ant artėjimo prie vienokio ar kitokio termino metaforos. Jis jau ir taip ragino ES „skaudžiai nemušti [...] lyg kokiame filme apie Antrąjį pasaulinį karą“.
Vis dėlto dabartinis vaizdas labiau primena ne karą, o skyrybas. Įsivaizduokite vidutinio amžiaus verslininką, kuris miglotai prisimena skyrybų teismo išvakares, praleistas striptizo klube. Paskui pažvelkite į nuotrauką, kurioje B. Johnsonas stovi greta Europos Komisijos prezidentės Ursulos von der Leyen. Britanijos mūšio juk neprimena, tiesa?
