Vidmantas BalkūnasKelių mėnesių pauzė Martyno Nedzinsko darbotvarkėje nepranašauja ilgo štilio. Atvirkščiai – jau netrukus jo laukia naujos premjeros ir dideli iššūkiai. Apie tai su aktoriumi kalbėjosi Viktorija Vitkauskaitė.
„Sveikinu nuo Kostios pereinant prie Trigorino!“ – ką tik atšvęsto 35-ojo gimtadienio proga M. Nedzinskui brūkštelėjo režisierius Oskaras Koršunovas. Kostia ir Trigorinas – abu iš O. Koršunovo režisuotos Antono Čechovo „Žuvėdros“ – spektaklio, kurį būtų ne per skambu vadinti lemtingu M. Nedzinskui.
„Kostia Treplevas – jaunas maištaujantis menininkas, norintis sukurti savo formą griaudamas kitas, ankstesnes. O Borisas Trigorinas – 35-erių rašytojas, jau žinomas, įvaldęs savo kūrybos formą ir išmokęs ją eskaluoti. Taigi čia buvo toks ironiškas Oskaro linkėjimas pereiti nuo jaunystės maištavimų, kažko įrodinėjimų iki mokėjimo jau naudotis savo amžiumi, patirtimi. Bet ar aš jaučiuosi priartėjęs prie Trigorino? Nežinau. Jaučiuosi taip pat, kaip visą laiką iki šiol“, – gūžtelėjo M. Nedzinskas.
O. Koršunovo „Žuvėdroje“ jis jau septynerius metus vaidina būtent Kostią. 25-erių menininką, besiblaškantį tarp kūrybinių ieškojimų ir abejonių, vis labiau gniuždomą motinos paniekos, vis labiau suvokiantį, kad turės pripažinti savo netalentingumą. „Peterburgskij teatralnyj žurnal“ kritikas rašė, jog Kostia netgi nusišauna ne scenoje, o išėjęs už kulisų „kaip neišsipildęs aktorius, paliekantis gyvenimo sceną“. Tačiau pačiam M. Nedzinskui su Kostios vaidmeniu išsipildė (o gal – užsipildė) nemažai dalykų, kad ir kokiais kriterijais juos matuotume. Už Kostios vaidmenį aktorius apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Gastrolės su šiuo spektakliu leido aplankyti daugybę šalių ir tarptautinių festivalių – nuo Rusijos iki Kinijos. „Turbūt galima sakyti, kad „Žuvėdra“ man – kertinis spektaklis. Pačios aktorystės prasme, vaidinimo, taip pat partnerystės“, – svarstė M. Nedzinskas.
