Uigūrų diaspora gyvena bijodama Kinijos valstybės. Johnas Phippsas ne vieną mėnesį rinko lyg ant adatų sėdinčios Londono bendruomenės pasakojimus.
Pavadinkime ją Mirjam. Ji nesutiko, kad rašytume tikrąjį vardą, bet papasakojo tą patį, ką ir visi kiti. 2017 m. pavasarį Sindziange, vakarinėje Kinijos dalyje, ėmė dingti žmonės. Tuo metu Mirjam jau gyveno toli nuo Kinijos. Ji nenorėjo atskleisti, ką ir kur dirbo. Moteris ketino tą vasarą grįžti namo, bet sužinojo, kad žmonės vėl suimami.
Naujiena sukėlė šiokį tokį nerimą, bet priežasčių panikuoti lyg ir nebuvo. Sindziange uigūrams ir anksčiau yra tekę kęsti susidorojimus. Motina patikino Mirjam, kad suimami tik „žmonės, susiję su politika“, t. y. religiniai vadovai, intelektualai, akademikai. Mirjam tėvai buvo tykūs žmonės, siekiantys palypėti visuomenės laipteliais ir kruopščiai apolitiški. Jie turėjo gerus darbus biuruose ir viešumoje kalbėjo kiniškai.
Prabėgus vos kelioms dienoms nuo paskutinio pokalbio paskambinusi motina atrodė nerami ir nekalbi. Ji liepė dukrai tą vasarą jokiomis aplinkybėmis negrįžti namo.
