Vaikystėje melsdavęsis Didžiosios Britanijos mečetėse, vėliau Adnanas Sarwaras ėmė patruliuoti Irako gatvėse. Prabėgus 15 metų jis prisimena saulę, seksą ir bombas.
2003 m. vasario 24 d. išskridau kariauti į Iraką lėktuvu, pilnu pornografinės medžiagos. Į orlaivį įlipome Karališkųjų oro pajėgų Braiz Nortono bazėje Oksfordšyre. Skrydis buvo gana įprastas: gavome įlaipinimo korteles, paisėme bagažo svorio apribojimų. Bet pusiaukelėje išgirdome, kad musulmoniškame Kuveite, kur turėjome nusileisti, draudžiami pornografiniai žurnalai. Tai tas pats, kas pareikalauti kareivio atiduoti šautuvą. Daugelis plėšė mėgstamiausius puslapius ir slapstė juos kariškose užrašų knygelėse. Jie žinojo, kad žmonų ir merginų nematys pusę metų, todėl bambėjo mesdami turtą į juodus šiukšlių maišus, kuriais nešini tarp lėktuvo kėdžių vaikštinėjo Karališkųjų oro pajėgų darbuotojai. Buvau 24-erių musulmonas ir, ko gero, vienintelis žmogus tame lėktuve, neturėjęs pornografinio žurnalo. Priešais mane sėdintis gerkas (nepalietis karys – „IQ Life“ past.) savo lobį paslėpė po kėde. Man pabandžius paimti žurnalą, vaikinas tik stipriau prispaudė jį koja. Šią kovą pastebėjo vienas skrydžio palydovų, tad galiausiai leidinys vis tiek atsidūrė šiukšlių maiše.
Užaugau musulmoniškoje šeimoje Bernlyje, Šiaurės Vakarų Anglijos mieste. XX a. aštuntajame dešimtmetyje mano tėvai čia atvyko iš Pandžabo (Pakistanas) ir vienoje gatvių sankryžų atidarė krautuvėlę. Jie manė, kad Didžiojoje Britanijoje klosis geriau, bet aš čionykščiu gyvenimu nusivyliau. Man buvo nuobodu kasdien po pamokų lankyti vietos mečetę, kur imamas kaldamas man į galvą Koraną kartais net pasitelkdavo smurtą. Kai baltaodžiai bendraklasiai aptarinėdavo „Be namų negerai“ ir „Kaimynus“, nė nenutuokiau, apie ką kalba: kol jie žiūrėdavo serialus, aš sėdėdavau religijos pamokose. Man įgriso, kad gatvėje mane spjaudo ir pravardžiuoja pakiu.
Troškau laisvės ir nuotykių. Gulėdamas lovoje klausydavausi BBC 4 radijo stoties ir svajodavau apie galimybių kupiną pasaulį. Prasidėjus jūrų orų prognozei įsivaizduodavau laivu skrodžiantis bangas. Galbūt galimybės ištrūkti būtų atsivėrusios tapus gydytoju, kaip norėjo tėvai, bet mokykloje pirmūnas nebuvau. Likęs Bernlyje greičiausiai būčiau sėdęs prie taksi automobilio vairo arba įsidarbinęs kebabų kioske. Todėl kai į koledžą užsukęs Karališkųjų jūrų pėstininkų atstovas papasakojo apie komandosų rengimą ir šokinėjimą su parašiutais, tėvų svajones iškeičiau į kariuomenę. Karas man patiko jau nuo tada, kai pradėjau žiūrėti amerikiečių filmus, tokius kaip „Rembo“. 1991 m. per Persijos įlankos karą man didžiulį įspūdį paliko laikraščio „The Sun“ pirmame puslapyje išspausdinta iš nelaisvės išvaduotų aptalžytų britų lakūno Johno Nicholo ir šturmano Johno Peterso nuotrauka. Jie atrodė lyg atgiję filmų herojai.