ScanpixBuvo išgelbėta šimtai žmonių. Bet žuvo keli darbininkai iš Gazos. Apie vietinių išgyvenimus teroristams užpuolus kibucą pasakoja Wendell Steavenson.
Spalio 7 d., šeštadienį, sirena nuskambėjo 6.30 val. ryto. 700 gyventojų kibuce, įsikūrusiame už 2 km nuo tvoros, skiriančios Izraelį nuo Gazos Ruožo, taip nutiko jau ne pirmą kartą. Bet šįsyk sirena vis nenutilo. Paskui dingo elektra, sutriko mobilusis ryšys.
Viename kibuco sodų ūkininkas Nabilas Barawi pakėlęs akis į dangų pamatė virš galvos skriejančias raketas. 53-ejų N. Barawi buvo kilęs iš Gazos, bet Nir Amo laukuose dirbo jau 40 metų. Jis prižiūrėjo dešimties gaziečių grupę, auginančią saldžius didžiuosius greipfrutus. Jo brolis Hashemas vadovavo kitai grupei, prižiūrinčiai Nir Amo bananmedžių laukus.
Kadangi raketų buvo tiek daug, N. Barawi suprato, kad situacija neeilinė. Vėliau jis man pasakojo: „Prasidėjus chaosui, pasakiau savo darbininkams, dešimčiai kitų gaziečių: „Varom.“
