Tomas Terekas / LMIC archyvasKultūriniam pasauliui šiemet išgyvenant sąstingį, ne kartą su nostalgija 2019-uosius prisiminsime kaip lietuvių kūrėjams itin sėkmingus metus. Ryškūs jie buvo ir kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės (Rosaschi) biografijoje. Su tarptautinį pripažinimą pelniusia menininke kalbėjosi Viktorija Vitkauskaitė.
„Šįkart išvykstu labai trumpam, tuoj vėl grįšiu namo“, – prieš skrydį į Lietuvą atsisveikindama su sutuoktiniu Niujorko oro uoste žadėjo Ž. Martinaitytė. Bet viešnagė užsitęsė. Kovo pradžioje kompozitorė atskrido į Vilnių ypatinga proga – jai įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija. O jau po kelių dienų menininkė ketino parvykti į Niujorką. Čia artimiausiu metu buvo suplanuoti trys jos muzikos koncertai, vėliau lietuvės kūriniai turėjo nuskambėti ir Toronte, Pietų Karolinoje bei Kalifornijoje. Tačiau visi septyni koncertai atšaukti, kaip ir daugybė kitų kultūros bei meno renginių visame pasaulyje. Kaip atšauktas ir skrydis atgal į Niujorką – šitaip menininkė neapibrėžtam laikui priversta pasilikti Kaune. Čia ją pasivijo ir oficialiai patvirtinta žinia apie dar vieną tarptautinį įvertinimą: balandžio 9-ąją paskelbta, jog kompozitorei skirta prestižinė Guggenheimo stipendija 2020-iesiems. Tai ne tik labai svarbus pripažinimas JAV, bet ir nemenka finansinė parama, taip pat aukštos meninės kokybės simbolis.
„Gyvenu dabar lyg paauglystėje – vėl su mama, vėl tėvų namuose“, – nusijuokė Ž. Martinaitytė, tačiau juokas nepaslepia nerimo ir įtampos dėl situacijos tiek šiapus, tiek ir kitapus Atlanto vandenyno. Su Niujorke likusiais bičiuliais nuolat ryšį palaikanti menininkė pasakoja, kad visi jie jau asmeniškai pažįsta žmonių, sergančių koronavirusu. „Tiesą sakant, ir aš nesu išimtis. Jau trečia savaitė serga mano vyras, tiek pat laiko jam laikosi aukšta temperatūra. Tačiau šiuo metu tokių ligonių Niujorke netiria – su gydytoju galima bendrauti tik per vaizdo pokalbius. Laukiama, kol deguonies kiekis plaučiuose nukris iki 92 proc. – tik tada leidžiama vykti į ligoninę“, – pasakojo Ž. Martinaitytė.
Pačią kompozitorę aplinkybės Lietuvoje taip pat įspraudė į kūrybai ne itin palankų kontekstą. Tam, kad galėtų dirbti, jai būtina tyla ir vienatvė. Juk net ir pasaulyje iki viruso protrūkio darbas namuose gerokai skyrėsi, pavyzdžiui, nuo darbo menininkų rezidencijose. Pastarosiose, anot kompozitorės, būna idealios kūrybinės sąlygos: tyla, ramybė, buities rūpesčių neskaidomas laikas, o vakarais – įdomūs pokalbiai ir apsikeitimai idėjomis su kitais menininkais. Namuose kasdienybė vis tiek atsiima savo dalį – šiek tiek trikdo, blaško. Anot kompozitorės, net jei stengiesi į buitines detales nekreipti dėmesio, tos pastangos irgi kainuoja papildomų energijos išteklių, kurie atimami iš kūrybos.
