Tai nėra dar vienas „pabuvau Indijoje ir patyriau nušvitimą“ pasakojimas. Indijoje, tiesa, Vilniaus universiteto (VU) indologijos ir budizmo studijų profesorius Audrius Beinorius buvo dešimtis kartų, bet jo patirtys tik paliudija esminį skirtumą tarp paviršutiniško domėjimosi ir gilaus išmanymo. Visgi Viktorija Vitkauskaitė pokalbį su mokslininku pradeda nuo Estijos.
Viltys pakalbinti buvusį ilgametį VU Orientalistikos centro (dabar – Azijos ir transkultūrinių studijų instituto) vadovą dėl atsitiktinumo ar Apvaizdos dėka realizuojamos stebėtinai greitai, ypač turint omeny jo tvarkaraštį. Pašnekovas ką tik grįžo iš Islandijos, kur kelias savaites universiteto studentams dėstė įvadą į Indijos filosofiją, ir vėl savo laiką ir kelionių kilometrus dalys tarp Vilniaus bei Estijos. Šiemet A. Beinorius tapo Tartu universiteto Religijos ir teologijos fakulteto Azijos religijų profesoriumi. Kaip pats sako, Estijoje inicijuos Pietų Azijos studijas ir dirbs būsimiems konkurentams.
Savotiškas istorijos pasikartojimas, tik kitoje šalyje. Prieš 25 metus A. Beinorius aktyviai dalyvavo Lietuvoje kuriant Orientalistikos centrą, nors neslepia tuomet net iš universiteto kolegų sulaukdavęs abejonių, kam tokių studijų ir tokių specialistų reikia. Ankstesniuose interviu profesorius ne kartą pabrėžęs, kad šalyje vyraujanti pasaulėžiūra – labai eurocentriška. Tai, kas už Europos ribų, daug kam atrodė tarsi ne taip vertinga ar įdomu. Vėliau situacija keitėsi, tai netruko įvertinti ir valstybės institucijos. Kai Lietuvos kariai ėmė įgyvendinti misijas Afganistane, staiga prireikė specialistų, išmanančių šalies kultūrą ir kalbančių dari kalba. Kai pradėjo megztis ekonominiai ryšiai su Kinija, ministerijų atstovai kreipdavosi į Orientalistikos centrą ir ieškodavo puikiai kiniškai ekonominėmis temomis galinčių susikalbėti žmonių. „Paradoksalu, bet iš pradžių susidūrę su pasipriešinimu ir atsainumu vėliau tapome Azijos studijų lyderiais Baltijos regione. Tai rodo, kad kartais reikia tiesiog paisyti aiškios vidinės motyvacijos ir dirbti, užuot kovojus su vėjo malūnais“, – sako profesorius, pats Indijoje studijavęs sanskrito, pali, tibetiečių, bengalų kalbas, Indijos filosofijas ir religijas.
Paradoksalu ir tai, kad VU mokslininkas taip ir neturi savo darbo kabineto, o Tartu universitete jų gavo net du. „Tai irgi signalizuoja apie tam tikrą požiūrį į mokslą Lietuvoje“, – šypteli A. Beinorius. Jo apsisprendimą išvykti dirbti į Estiją lydėjo viešas laiškas „Kodėl sakome „requiem“ mokslui Lietuvoje?“. Jame mokslininkas perteikė vidinę šalies akademinės bendruomenės desperaciją – nuolat augančius reikalavimus, nuolatinę demotyvuojančią kritiką ir pastangas išgyventi. Retoriškai klausta, kodėl Tartu universitetas, į kurį jau buvo pasiruošęs išvykti ir A. Beinorius, už dukart mažesnį auditorinį krūvį profesoriui gali pasiūlyti pustrečio karto didesnį atlyginimą. Lietuvoje, beje, alga profesoriui po dešimtmečio pertraukos buvo pakelta šešiais eurais. Tiesa, pats pašnekovas jokio viešo laiško savo „išleistuvių“ proga neplanavo. „Dalyvauju VU Filosofijos fakulteto profsąjungos veikloje. Manau, kad tai būtinybė“, – nustebina A. Beinorius.
