„Nieko nespėju“, „neturiu laiko“ – frazės, tapusios šio amžiaus aimanomis, kurios kartais akcentuoja mūsų svarbumą (suprask, užimtas lygu vertingas), bet dažniausiai tiesiog bejėgystę. O ką, jei laiko iš tiesų turime daug, tik nemokame nustatyti teisingų prioritetų ir atsijoti lūkesčių? „IQ Life“ ir laisvo laiko kultūros klubas GILU pakvietė penkis pašnekovus į gilesnę diskusiją apie laisvo laiko suvokimą, jo naudą ir būtinybę. Moderuoja Ieva Rekštytė-Matuliauskė.
Filosofas Kęstas Kirtiklis: „Laikas, skirtas idėjoms, pokalbiams, apmąstymams, sukuria prielaidas kūrybiškumui“
Aristotelis „Nikomacho etikoj“ nuskambėjo labai šiuolaikiškai: jis rašė, kad mes gi dirbame tam, kad turėtume laisvo laiko. Tačiau darbas darbui nelygu: antikiniais laikais buvo galima išskirti dvi kryptis – tai pilietiški (o dabar sakytume – aristokratiški) ir vergiški darbai. Kiek supaprastinant galima tarti, kad pagal jį laisvieji graikų polių gyventojai rimtai turi užsiimti dviem dalykais – politika ir karyba. O viską, ką dabar vadiname darbu – nuo namų ruošos iki gamybos – turi atlikti vergai. Aristotelis buvo Aleksandro Makedoniečio mokytojas, gydytojas, taigi valstybės tarnautojas, vadinasi, atliko pilietinius darbus. Laisvalaikį jis suvokė kaip laiką, kai neužsiimama politika ir nekariaujama. Tai laikas, skiriamas pasinerti į malonią, dažniausiai protinę, veiklą, kontempliuoti, mąstyti apie svarbiausius gyvenimo dalykus. Laisvalaikis jam labai susijęs su laime – atsidavę kilniems malonumams jaučiamės laimingi. O štai vergas laisvalaikio neturi.
XVIII–XIX a. įsitvirtina darbo kaip esminio žmogaus gyvenimo elemento požiūris. „Laikas yra pinigai“, – žymiąją frazę ištarė Benjaminas Franklinas ir pateikė argumentą, kodėl žmogus niekados neturėtų tinginiauti. B. Franklinas jį tiesiog suskaičiavo: jei per valandą gali sukurti ką nors, kas bus vertas, tarkime, 5 dolerių, ir visą dieną pratinginiauji, tu paleidi vėjais (neuždirbi, nesukuri) net 40 dolerių. Turto kaupimas D. Franklinui yra tarsi savitikslis, o laisvas laikas ekonomiškai yra beprasmis. D. Franklinas nebuvo labai gilus mąstytojas, tačiau labai gerai pagavo ir atliepė to laiko dvasią.