Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus jau netrukus veiks gimtajame buvusio valstybės vadovo Kaune. Tačiau Viktorijos Vitkauskaitės pažintis su būsimuoju atminties ir mokymosi centru finišuoja Vilniuje, prezidentūroje. Čia V. Adamkus prabyla apie savo sukauptų kolekcijų ištakas ir su biblioteka siejamus lūkesčius.
Po ilgos ir varginančios kelionės iš Jungtinių Valstijų jau kitą rytą prezidentas laukia savo kabinete. Oficiali aplinka tarsi turėtų diktuoti ir oficialias pokalbio temas. Tačiau pernelyg knieti grįžti prie įspūdžių, patirtų lankantis dar neatidarytoje bibliotekoje-muziejuje, o ypač – prie meninio būsimos ekspozicijos aspekto: antrame pastato aukšte kartu su prezidento darbo kambariu, jo asmeniniais daiktais bus eksponuojama ir paveikslų kolekcija.
Kol ekspozicija dar įrengiama, kalbant apie per gyvenimą sukauptą meno rinkinį tenka kliautis vaizduote. Ją šiek tiek įrėmina žinojimas, kad prezidentas dar gyvendamas JAV aktyviai rėmė lietuvių menininkų kūrybą. Jonas Rimša, Adomas Varnas, Vytautas Kasiulis, Adomas Galdikas – tik kelios lietuvių dailės korifėjų pavardės, kurių kūrinių yra įsigijęs V. Adamkus: „Visada rėmiausi ne išskaičiavimu, o simpatija. Jei paveikslas patikdavo – perkam. Jokių apibrėžimų, kad kolekcijoje turi būti ta ar ta pavardė, nebuvo.“
Nuoširdus žavėjimasis ir meno vertinimas buvo ta valiuta, kuri prezidentui ir jo žmonai Almai Adamkienei padėjo įsigyti pirmąjį lietuvių dailės kūrinį. Tai buvo A. Varno paveikslas, pamatytas Čikagoje surengtoje parodoje. Meno kūrinio sužavėti sutuoktiniai tuomet skaičiavo dar pirmąsias santuokos metines. Pradžia jaunai šeimai lengva nebuvo, atliekamų pinigų taip pat nesimėtė. „Gavę pusės dolerio monetą stengdavomės neišleisti ir mesdavome į kojinę“, – prisimena prezidentas. Kai sutuoktiniai apsilankė parodoje, toje kojinėje monetomis buvo sukaupę 120 JAV dolerių. Įstrigęs A. Varno paveikslas, žinoma, kainavo gerokai daugiau. Pastebėjęs, kad jauna pora vis grįžta pažiūrėti patikusio kūrinio, pats autorius priėjo ir pasakė: „Patinka šitas? Tai pirkit.“ Gerbėjai prisipažino, kad paveikslo kaina jiems neįkandama. Tačiau dailininkas nusijuokė, kad matydamas begalinį norą Adamkams paveikslą parduos už jų sutaupytą sumą.
