Salvadore sakoma, jog iš nusikalstamos gaujos pasitraukiama tik lavonmaišyje. Bet Sarah Esther Maslin sužinojo, kad Sekminių bažnyčia siūlo būdą ištrūkti gyviems.
Saulei tekant virš San Salvadoro kalvų kaukia sirenos ir plerpia sraigtasparniai. Dabar – vasario 2-oji, 10.30 val. Devyni policininkai ką tik pateko į pasalą. Prieš valandą telefonu jiems pranešta apie „18-osios gatvės“ gaujos ginklų slaptavietę. Atvykusius pareigūnus pasitiko kulkų kruša. Vienas policininkas nukautas, penki – ligoninėje. Ant žemės guli dar du lavonai. Sprendžiant iš tatuiruočių, tai – gaujos nariai.
Kitame tos pačios nusikalstamos grupuotės kontroliuojamame miesto rajone, tamsiame koridoriuje, darbui ruošiasi tatuiruotų vyrų grupė. Rūpestingai rengdamiesi jie stebi laikrodį. Lygiai 14 val. linkteli vieni kitiems, pasiima reikmenis ir atveria masyvias metalines duris.
Į patalpą plūsteli šviesa, o lauke pasklinda šviežiai iškeptos duonos kvapas. Vyrai ant pečių užsimeta audeklais uždengtas dėžes ir poromis patraukia skirtingomis kryptimis. „Saldi duona! Česnakinė duona! Duona su kumpiu! Pica!“ – šūkauja jie. Dėžėms ištuštėjus ir kišenėse žvangant monetoms, vyrai grįžta į ankštą pagalbinę Eben-Ezerio bažnyčios patalpą, kur įrengta kepyklėlė.
