ELTAPoetas, vertėjas, žmogaus teisių aktyvistas Tomas Venclova įsitikinęs, kad vienas necivilizuočiausių dalykų yra kaltinti žmogų jo kilme. Žurnalistė Eugenija Grižibauskienė su juo kalbėjosi apie emigraciją, sugrįžimą, jo gyvenime ir Vilniaus istorijoje didžiausius pėdsakus palikusius žmones.
– 1979-aisiais, skaitydamas paskaitą pasaulio lietuvių kongrese, jūs prisiminėte Paryžiuje įvykusį pokalbį su disidente Natalija Gorbanevskaja. Tada sakėte: „Vis dėlto mūsų gyvenimas yra labai neįtikėtinas; mano mažiau, tavo daugiau, bet vis vien kažkas fantastiško – psichiatrijos ligoninės, kalėjimai, Helsinkio grupės ir staiga Paryžius. Tas neįtikėtinas gyvenimas, kaip muzikinė melodija, kažkaip nebaigtas, akordas neišgautas. Kažkas dar turi būti ateityje – irgi neįtikėtino ir neaiškaus, ko mes dar nežinome.“
Nuo to laiko daug tų akordų sugrota, dar daug jų laukia ateityje. Kokių neįtikėtinų dalykų per tuos 45 metus, prabėgusius nuo to pokalbio, jūsų gyvenime įvyko?
– Išties prabėgo labai daug metų. N. Gorbanevskajos jau nėra tarp gyvųjų. Ji – rusų poetė, žymi disidentė, nemažai bendravusi su Lietuva ir lietuviais. Redagavo pogrindinę „Einamųjų įvykių kroniką“, kuri buvo pavyzdys ir modelis „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai“, taip pat dalyvavo demonstracijoje, kai sovietai įsiveržė į Čekoslovakiją.
