Vienas palestinietis galėtų užbaigti konfliktą, bet jis uždarytas Izraelio kalėjime. Nicolas Pelhamas pasakoja apie šią mitinę asmenybę.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Šį pavasarį išėjau pasivaikščioti po Kobaro žemdirbių kaimą Vakarų Krante. Mažaaukščius pastatus supo krūmai ir krūmokšniai, migdolų medžiai buvo ką tik pražydę blyškiai rausvais žiedais. Ant aplinkinių kalvų šlaitų buvo matyti žydų gyvenvietės – tvarkingos eilės vienodų vilų raudonų čerpių stogais. Ne vieną mėnesį iki mano viešnagės ginkluoti panašių gyvenviečių naujakuriai beveik nebaudžiami puldinėjo palestiniečių kaimus. Kobaro pastatai buvo išpaišyti grafičiais. Kai kurie užrašai skelbė: „Mirtis Izraeliui!“
Tačiau per mano apsilankymą nuotaika kaime buvo pakili. Po gyvenvietę mane vedžiojo garsiausio palestiniečio kalinio Marwano Barghouti sūnus. Elegantiškai apsirengęs per 30 perkopęs gyvensenos konsultantas Arabas Barghouti visai nepriminė susivėlusio apskritaveidžio tėvo, kurio atvaizdą nesunku pamatyti nupieštą ant Kobaro sienų. Pravažiuojantys palestiniečiai rodė pergalės ženklus. „Dar savaitė!“ – šaukė jie. Visi buvo įtikėję, kad Arabo tėvas jau tuoj išeis laisvėn.