Karo šleifas ir skurdas – dvi lemtingos aplinkybės, privertusios dalį Afganistano vaikų mokyklą iškeisti į darbą sunkiausiomis sąlygomis. Mažųjų Kabulo darbininkų kasdienybę seka ir jų dingusios vaikystės ieško fotografė Mahbooba Hazara.
Prieš dešimtmetį Afganistane Jurga Šeduikytė filmavo dainos „Smėlio žmonės“ vaizdo klipą. Jame būrys vaikų linksmai žaidė su atlikėja, pūtė muilo burbulus ir, atrodo, viltingai žiūrėjo į ateitį. Tačiau kaip tada, taip ir šiandien „Afganistane vaikystė dažnai būna darbas visu etatu“, yra rašęs laikraštis „Los Angeles Times“.
Pareiga anksti keltis, sunkiai dirbti, nepaisant šalčio ir karščio, nuovargio ir skausmo, – nepilnamečių kasdienybė. Nors įstatymai draudžia vaikų iki 14 metų darbą, šeimos priklausomos nuo bet kokių, net labai menkų, pajamų. Tarptautinės organizacijos tik spėlioja, kiek šalyje yra dirbančių vaikų ir kiek jų kasmet išnaudojama ar sužeidžiama.
Kabule studijuojanti fotografė iš Irano M. Hazara prieš dvejus metus susidomėjo, kaip gaminami raštuoti afganistanietiški kilimai. Užėjusi į audyklas, ji ten rado dirbančius vaikus ir pradėjo fotografuoti jų portretus bei klausytis istorijų. Iš mažųjų audėjų fotografė dažniausiai išgirsdavo, kad, kilus neramumams Helmando provincijoje, jų artimieji tapo šalies vidiniais pabėgėliais.
